Andrew Trevor Marcelo

kaip ir vampyrai ar kiti pusvampyriai yra apdovanotas neįprasta jėga ir greičiu. visgi girtis arba puikuotis neeiliniais sugebėjimais gali tik prieš žmones ar kitus silpnesnius padarus, nes su grynakraujais vampyrais Andrew negali lygintis. tačiau be eilinių vampyriškų/pusvampyriškų galių, šis vaikinas taipogi apdovanotas gebėjimu valdyti kraują, arba kitaip sakant, žaisti su maistu. vien žvilgsniu marcelo gali priversti būtybę kraujuoti tiek viduje, tiek išorėje, pakeisti kraujo pH arba pakelti jo temperatūrą. susikaupęs vaikinas sugeba žymiai daugiau - nuo sustingdymo kelioms minutėms iki išgarinimo tam tikroje kūno vietoje. nors apie galią žinojo nuo pat vaikystės, tačiau tobulėti vis dar yra kur, tad andrew nuolat ir pastoviai treniruojasi.

svarbiausia paminėti, jog vaikinas yra visiškai nenuspėjamas. jo nuotaikų kaita tolygi alkanai merginai mėnesinių metu, o galbūt net dažnesnė. būtent šis bruožas nutapo įvairiaspalvę pusvampyrio asmenybę. dažniausiai jis - greitai užsiplieskiantis, dažnas konfliktų dalyvis ir neretai išprovokuotojas. andrew dievina adrenaliną ir iššūkius. linksmas, nutrūktgalvis, pasineria į linksmybes visa galva, net nepagalvojęs apie tolimesnius įvykius ir jų padarinius. dažnas vakarėlių svečias, niekad neatsisakantis nereikšmingo vienos nakties nuotykio. nors ir užsiplieskia greitai lyg koks degtukas, neretai ir užgęsta. nurimęs andrew surimtėja. akimirkai pamiršta visas linksmybes ir žemiškus malonumus. rimtas, šaltas, tačiau teisingas, nors ir neilgam, bet marcelo moka pabūti ir tokiu. visgi nesvarbu kokios nuotaikos, trevor puikiai pasirūpina savimi. yra ne iš kelmo spirtas, žodžio kišenėje neieškantis. prisiviręs košės, arba pats ją išsrėbs, arba gudriai išsisuks iš nepalankios situacijos suversdamas kaltę kitam. neretai daug kas jį palaiko pasipūtėliu egocentriku, tačiau vampyras priešingai - artimų draugų, kurie yra užsitarnavę šio vaikino pasitikėjimą, kompanijoje jis būna paprastas vaikinas, kuriam rūpi nė vien jis pats.

Andrew gimė dabartinėje vengrijos teritorijoje, dar atrodo gana neseniai egzistavusioje Austrijos-Vengrijos valstybėje. nors jo venomis galbūt ir neteka grynas austriškas kraujas, tačiau save visą gyvenimą laikė austru. jau nuo pat mažų dienų šio pusvampyrio gyvenimas nebuvo lyg rožėmis klotas. gimti vampyro ir raganos netradicinėje šeimoje, nebuvo vienas geriausių scenarijų, kuriuos galėjo sugalvoti negailestingas likimas. visgi pirmieji trys marcelo gyvenimo metai, nepaisant pirmojo pasaulinio karo žiaurumų, praėjo gana ramiai. motina juo rūpinosi, globojo, tad nežinodama apie vaiko atsparumą saulės spinduliams net užbūrė jam amuletą. gaila, tačiau gražus gyvenimas ilgai nesitęsė. tarp tėvų prasidėjo konfliktai, po kurių du karštakošiai galiausiai pasuko skirtingais keliais. Kadangi nei vienas nei kitas naujos pradžios neįsivaizdavo su vaiku, tad paliko jį gatvėje. Vienerius metus keturmetis berniukas taip ir slampinėjo su benamiais, niūriais tarpukario budapešto skersgatviais. Galiausiai po dviejų metų šiuo raganos ir galingo vampyro sūnumi, susidomėjo viena emigrantų šeima iš Didžiosios Britanijos. Jie pamatė berniuką gatvėje žaidžiantį su kraujo klane gulinčiu lavonu. Kadangi patys buvo vampyrai, tad šis kraupus vaizdinys jiems nekėlė jokio siaubo, priešingai – susidomėjimą. Paklaustas vaikas mielai atsakė į visus jiems rūpimus klausimus, o pasitaikius progai net pademonstravo savo tuo metu dar neišlavintą, tačiau pakankamai galingą gebėjimą valdyti kraują. Amuletas ant Andrew kaklo, leido suprasti, jog jis taip pat priklauso tai pačiai rasei, tad Marcelų šeima priglaudė šį berniuką ir augino lyg savo sūnų. Su jais vaikinas gyveno iki kol sulaukė dvidešimties. Politiniai žmonių nesutarimai didino įtampą ne tik paprastų mirtingųjų, bet ir kitų rasių būtybių gyvenimuose. Būtent dėl šios priežasties Marcelai nusprendė emigruoti į Ameriką, tačiau Trevor kategoriškai atsisakė palikti Europą. Išvykus jo globėjams, pusvampyris pradėjo savarankišką gyvenimą. Užsirašęs į armiją, po trijų metų Andrew atsidūrė antrojo pasaulinio karo lauke, kur laisvai liejosi kraujas. Vaikinui, kaip nemirtingai būtybei ginklų šūviai ir peiliai nesukėlė jokios baimės jausmo. Tarnavimas armiijoje jam suteikė puikią progą rasti prasimaitinimo šaltinį bei vietą treniruotėms – juk aplinkui tekėjo kraujo klanai, tad tereikėjo tinkamai išnaudoti šią progą. Visgi karo metu žmonės pykosi ne vien tik vieni su kitais. Pablogėjo jų santykiai su mistinėmis būtybėmis, tad Marcelo turėjo pasitraukti iš armijos. Iškeliavęs į saulėtąją Ispaniją, vaikinas apsistojo ten. Jam patiko saulė, šiltas klimatas, viduržemio jūros pakrantės ir temperamentingos ispanų moterys. Būtent šioje šalyje, jis ir susipažino su vienintele moterimi, kurią kažkada mylėjo. Visgi būti kartu jiems nebuvo lemta, tad nenorėdamas pats sau suteikti netikrų vilčių išvyko iš Pirėnų sąsiaurio. Keliolika metų Andrew keliavo. Karas jau buvo seniai pasibaigęs, ekonomika po truputį atsistatė, o ir pykčiai tarp žmonių bei ne žmonių po truputi rimo, tad vampyras galėjo nieko nebijodamas grožėtis senojo žemyno gamta, kultūriniais paminklais, bei tuo pačiu šėlti geriausiuose vakarėliuose. Viskas atrodė stojo į savo vietas, Marcelo apsiprato su geru gyvenimu, tačiau Prancūzijoje sutikta mylimoji apvertė viską aukštyn kojomis. Ši visą laiką melavo apie savo prigimtį, tad įskaudintas ir apgautas Andrew išvyko iš Europos, norėdamas pradėti naują gyvenimą.