POŽEMINIS STRIPTIZO KLUBAS

Kai esi angelas, laikas eina visiškai kitaip, nei mirtingoms būtybėms. Iš trijų angelų chorų du iš jų neturi nieko bendra su žmonių pasauliu. Dėja trečiąjam pasisekė šiek tiek mažiau. Nuo pat žmonijos sutvėrimo laikų Sarielis buvo įpareigotas kištis į žmonių reikalus. Jų pasaulis palengva tapo archangelo namais, nes vis daugiau laiko praleisdavo ne Danguje, o žemėje. Nei šimtas, nei tūkstantis metų angelui nereiškia visiškai nieko. Gaila, tačiau dabar Sarieliui kančias kėlė kiekviena sekundė.
Neprotinga šlaistytis gatvėmis sutemus - tokią mintį kiekviena rūpestinga mamytė nuo pat mažų dienų kiša savo vaikams į galvas. Jos veikiau įsivaizduodavo baisumus, kuriuos jų numylėtoms atžaloms gali sukelti negeri žmonės, tačiau po kelių mistinių būtybių karų ir nesibaigiančios nesantaikos, sutemų metas nūnai tapo netgi pavojingesnis. Sarielis būdamas žemėje visuomet jausdavo žūvančius, kenčiančius žmones. Tai buvo tarytumei skausmas, kurio jokiais vaistais nenumalšinsi, dėl to išmoko palengva su tuo susitaikyti ir netgi nekreipti dėmesio. Žinoma nebent kuris nors iš prievartos atvejų kažkokiu būdu sudomindavo archangelą. Tokiu atveju visuomet įsikišdavo. Nurauti galvą piktam vampyrui vienas juokas, o ir smagumo tai suteikia mažą kristlą. Dabar smagu nebuvo. Galių neturintis angelas, romiai žingsniuojantis nakties prieblandoje skendinčiose gatvėse? Taaaip, idėja ir pačiam Sarieliui neatrodė labai gera, bet jis NEGALĖJO sėdėti rankų sudėjęs ir laukti kažkokių geresnių laikų.
Entonis Endriusas - vidutinio amžiaus, neaukštas, liesas, žilstelėjęs vyrukas iš kitų žmonių išsiskyrė tik tuo, kad turėjo skirtingų spalvų akis: žalią ir rudą, bei neturėjo dešinės rankos smiliaus, kurio neteko per nelaimingą atsitiktinumą sprogus kulkai. Retas kuris žinojo, jog šis vyrukas - galingas raganius. Yra turėjęs su juo reikalų, deja nelabai malonių. Tą kart į Entonio rankas papuolė dingęs Rojaus artifaktas ir Sarielis neketino leisti raganiui jo pasilikti. Per kovą, kuri galiausiai baigėsi "sparnuotojo" naudai, Tonis papuošė archangelą labai panašia žyme, kokia dabar yra pasidabinęs ir tai yra vienas tų retų atvejų, kai Sarielis buvo nukenksmintas dėl galių praradimo, kad ir laikino. Galbūt jis žinos kaip simbolį panaikinti? Dar nebuvo sugalvojęs kuo raganių suvilios, idant šis sutiksiąs Sarieliui padėti, tačiau sunku neturėtų būti. Visi žmonės, visi ligi vieno kažko trokšta ir tai būtinai bus kažkoks materialus dalykas ir jis būtinai suteiks asmeniui kažkokį pranašumą prieš kitus. Ši formulė bendradarbiaujant su mirtingaisiais pasitvirtina kone visu šimtu procentų.
- Tu, su susivėlusia ševeliūra, gal turi parūkyt?-nuaidi vyriškas balsas, pertraukdamas archangelo apmąstymus. Sarielis sustoja neišgirdęs "įžeidimo".
- O tau panašu, kad mane domina erekcijos sutrikimai bei prastas burnos kvapas?,-nusišaipo neatsigręždamas.
- Pokštus mėgsti, kvailį, išmalsiu snukį!-pasigirsta aršesnė reakcija, lydima impulsyvaus bandymo atgręžti į save tą su "susivėlusia ševeliūra".
Nors neturėjo galių, tačiau Sarielio fiziniai pojūčiai nebuvo žmogiški. Jis geriau matė detales, turėjo aštresnę klausą bei uoslę, be to fiziškai buvo tikrai stipresnis, nei eilinė kiek labiau pažengusi "žmogbeždžionė". Tad rūkalų ieškotojo ranka keliais staigiais judesiais greitai ir sėkmingai lūžta per alkūnę. Jau prieš kurį metą suprato, kad reikalų turi su vampyru. Toks sužeidimas jį tik laikinai pristabdys. Išgirdo už savęs dar vieną esybę, tačiau sureaguoti laiku nepavyksta ir kraujasiurbio iltys susminga Sarieliui į kaklą. Angelas užpuoliką greitai atplešia nuo savęs. Veikiausiai būtent dabar ir suprato, jog pateko į rimtą bėdą.
- Tai angelo kraujas, jis angelas!-surinka abstulbęs vaikinas, ne daugiau nei dvidešimt trejų savo bičiuliui, čia tam su sulaužyta ranka.
Nuo tos vietos Sarielis tik pamena staigų smūgį į pakaušį ir tamsą.
Archangelas sunkiai praplešia akis. Neįsivaizduojamas silpnumas rakino visą kūną. Velniškai sunku buvo netgi kvėpuoti. Vaizdas liejosi, neryškios lempos šviesos dvejinosi bei sukosi. Sugargaliuoja liežuviu apvesdamas išsausėjusias lūpas. Praeina ne viena minutė kol įstengia susiorientuoti. Jis neabejotinai rūsyje. Drėgname bei vėsiame. Jis girdi kelis skirtingus gilius, agoniškus kvėpavimus bei yra visiškai supančiotas. Sarielis stovėjo. Jo iškeltas rankas rakino stambūs antrankiai, o šie buvo pritvirtinti prie storos horizontalios grandinės. Viršutinė kūno dalis buvo tokia aptirpusi, kad negalėjo garantuoti, jog iš viso ją vis dar turi! Ilgi, tamsūs, į storus "dredus" susisukę plaukai krito ant Sarielio veido. Ne iš pirmo, net ne iš penkto karto pavyksta pakelti siaubingai sunkią galvą. Pasukęs ją į šoną gretimais išvysta merginą. Prireikia kelių ilgų akimirkų, jog suvoktų, kad tai ji.

Emerentiana jautė sunkius švininius antrankius veržiančius jos riešus ir čiurnas, girdėjo tylius trankios muzikos atgarsius pasiekiančius jos vienišą celę per painius koridorius. Šioje vietoje nebuvo laiko, jau visą amžių moters akys neregėjo saulės ir ji jau seniai nustojo skaičiuoti dienas ar bent įspėti paros laiką. Visas Emerentianos gyvenimas , jei tai galėjai pavadinti gyvenimu, sukosi šioje mažoje patalpoje. Ji atlošė galvą leisdama purvinoms plaukų sruogoms nuslysti jos veidu ir atsiduso. Ji buvo gyvibinga, tačiau kaip ilgai? Dar dešimt ar dvidešimt metų? Gal ilgiau. Jie neleis jai numirti, tik ne taip lengvai. Staiga pasigirdo žingsniai, toli koridoriuje, tačiau tai privertė moterį suklusti. Jie ateidavo čia tik vieno – jos kraujo. Visada nepasotinami, jie reikalavo vis daugiau ir daugiau. Akivaizdu,kad kai kurie iš vampyrų tapo priklausomi, jie jo nuleisdavo vis daugiau ir daugiau nes to reikalavo jų troškulys.  Tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip, ji girdėjo dvejus žingsnių aidus, bet tarp jų buvo dar kažkas, garsas lyg vilktų kažką žeme. Angelė pramerkė apsiblaususias akis ir pažvelgė į sunkias šarvines duris kaip tik tada kai jos prasivėrė į patalpą įleisdamos šiek tiek vėsaus oro. Patalpa kurioje buvo kalinama mergina atrodė gana groteskiškai. Kambarys visą parą apšviestas ryškios fluorescencinių lempų šviesos visas tarsi skendėjo mirgėjime nelyginant miražas dykumoje. Raudonos keramikinės plytelės, kuriomis buvo padengtas visas nedidelės kvadratūros kambarėlis silpnai žibėjo toje šviesoje kartais gąsdinančiai supanašėdamos su tikro kraujo lašais. Vienoje kambario pusėje buvo įmontuoti kalinimo įrankiai : švininiai antrankiai pritvirtinti prie sienų, o kitoje stovėjo taip pat metalinis krėslas su tokiais pat metaliniais antrankiais pritvirtintais prie ranktūrių ir kojų ir keistai panašų inkvizitorių naudotą kankinimų suolą. Visą jį lyg aureolė supo daugybė vamzdelių, o šalimais stovėjo spintelė su medicinine aparatūra ir įvairiomis priemonėmis skirtoms lengviau ir greičiau nuleisti kraujui. Ir visą tai užbaigė tuzinas kamerų stebinčių kalinį visą parą, lyg tai būtų būtina. Galbūt prieš kelis gerus dešimtmečius ji ir turėjo jėgų mėginti pasprukti,tačiau bet koks pasipriešinimas dabar jei ir egzistavo tai tik Emerentianos sąmonėje. Jos kūnas jau buvo palaužtas, šlykščiai išniekintas ir toks silpnas,kad ji vargiai galėjo pakelti šakute jei tokia gaudavo. Bet koks kūnas, kad ir koks tvirtas, atsparus ar neįveikiamas po beveik šimtmečio alinimo vis viena sunyksta.
Išvydusi į patalpą atvilktą kūną ji ne iš karto jį pažino. Em neprisimena kiek kartų beviltiškai bandė susisiekti su kitais angelai, prisišaukti pagalbos, tačiau viskas buvo veltui. Surandėjęs ženklas ant jos nugaros atėmė visas merginos galias,o tam tikri pratęsimais neleido šiam poveikiui silpnėti, tad ji regis buvo amžiams pasmerkta kentėti adatų invazijas į savo kūną kol jis išsisems ir sunyks visai. Gerai įsižiūrėjusi į šalimais prirakintą juodaplaukį vyrą Emerentiana lyg kas karštu vandeniu nuliejo. Ji puikiai atsiminė tas griežtas veido linijas, juodus ilgus plaukus.
-Sarieli? – tyliai ištaria beveik be garso, nekalbėjo gerą gabalą laiko, tam nebuvo prasmės, tad balsas lūžinėjo ir strigo gerklėje. Tačiau pasisveikinimams ir bučiniams nebuvo laiko. Į patalpą įėjo tamsiai apsirengusi moteris ryškiomis raudonomis lūpomis. Tai,kad Sariel buvo surakintas jau buvo blogas ženklas, jei jis turėtų savo galias taip niekada nebūtų nutikę, tad Emerentiana galėjo tik daryti vienintelę prielaidą atėjusią į jos galvą: jam nutiko kažkas, kas jį susilpnino. Neseniai įėjusi moteris vertinamai nužvelgė angelą, o tada lengvai mostelėjo ranka ir vienas iš čia Sariel atvilkusių vyrų atrakino ir nutempė Em prie krėslo ir ten ją pasodino vėl prirakindamas. Ji matė,kad Sariel atsipeikėjo tačiau nuostaba ir baimė neleido jai nieko pasakyti. Ji pakėlė akis į šalimais stovėjusia vampyrę kuri iš stiklinės ampulės leido perregimą skystį į švirkštą.
- Yra 800 ml užsakymas. Tikiuosi ji ištvers. – pasako šaltu,dalykišku tonu ir nieko nelaukusi susmeigia adatą į angelės kaklą suleisdama skystį. Tai buvo kažkokio tipo cheminiai junginiai kurie neužteršdavo kraujo ir jį suskystindavo,kad būtų lengviau išgauti iš jos kūno kiekvieną brangų lašelį. Nuo šių vaistų Emerentiana apsiblausė ir net jei turėjo kokių idėju priešintis jos išnyko. Visas vaizdas pradėjo lietis, suktis. Ji vargiai galėjo nulaikyti savo galvą. Tada kelios adatos susmigo į jos alkūnes ir kraujas plonais vamzdeliai pradėjo keliauti į mažus hermetiškus politeleno maišelius, kurie gulėjo and mažų aparatų abipus krėslo skirtus karts nuo karto sujudinti maišelius, tam,kad kraujas nekrešėtų.  Mergina girdėjo tylų veikiančios apartūros ūžesį, jautė kaip kažkas atlošė jos galvą ir pražiodęs sukišo jai į gerklę žarnelę kuria tekėjo balzganas vitaminų ir baltymų prisotintas skystis,kuris turėjo būti vadinamas jos maistu.
- Ji ilgai negyvens, bet kadangi turime dar vieną nematau reikalo stengtis ją išlaikyti. – kalbėjo moteris kažką rašydama bloknote.  Tada priėjusi prie Em ji švelniai paglostė jos skruostą nubraukdama ištryškusias ašaras dėl per prievartą jai į gerklė sugrūstos maitinimo žarnos.
- Manau mūsų laikas pamažu senka, brangioji. – ištaria vampyrė švėlniu tv gidės balsu.

- Labas, blondine,-vangiai šypsodamasis Sarielis prabyla taip, lyg Em būtų paskutinį kartą matęs ne prieš kelis šimtus metų, o vakar. Angelo veidas atrodė pavargęs, bet žvilgsnis aštrus bei žvalus. Nelyginant jo vidinių išgyvenimų sferai nedarytų labai didelio poveikio tai, jog nėra ko gero tokios kūno dalies, kurios jam neskaudėtų ar bent jau nemaustų. Iš kart po to, kai pajaučia, kad patalpa netrukus pasipildys didesniu skaičiumi asmenų, Sarielis iš lėto nuleidžia galvą bei pastebimai sukniumba, lyg vis dar nebūtų "atradęs" sąmonės. Tyliai gręžė dantimis liedamas pagiežą ant žmogiško kūno, kuris jeigu neapdovanotas ypatingais sugebėjimais ar galiomis yra visiškai niekam tikęs. Susitikimo su Emerentiana nesureikšmino, bet tik dėl to, kad su angele susijusios mintys bei emocijos netrukdytų Sarieliui loginiais principais spęsti to, kas čia dabar vyksta ir kaip situaciją palenkti savo naudai. Nereikėjo akių, kad suprastų kas nūnai vyksta ir ko šitiem parazitam reikia iš jo bei Emerentianos, kuri akivaizdžiai šiame rūsyje praleido ne vieną dieną. Gal net pasijaučia kiek geriau, pasitikėjimo savimi įgauna, mat tikrai neatrodė taip šūdinai kaip angelė, lygai taip pat ir jautėsi šimtą kart geriau už ją.
- He hem,-atsikrenkščia iš lėto pakeldamas galvą. Sarielio akys greitai susiranda vampyrę-in-charge - be abejonės bandė atkreipti būtent jos dėmesį.
- O mano kraujuko tau nereikia?-suvėblena šaipydamasis "mažučiuojančia" maniera, pasirodė, jog net ir lūpą kiek patempė,-Jaučiuosi diskriminuojamas ir mane tai beprotiškai žeidžia,-išlieja apmaudą pavymui išleisdamas ir graudų atodūsį.
Vampyrė akimirką žvelgė į Sarielį nepatikliai, bet galiausiai nusišypso. Kiek matė - ironiškai. Žinoma. Ką silpnas, supančiotas angelas gali jai padaryti? Sugedot "Ave Maria"?
- Ir 800 mililitrus iš šito,-moteris tingiai mosteli ranka į juodaplaukį archangelą, lėtai apsisukdama ant kulno. Visą laiką buvo susmeigusi akis į bloknotą bei kažką intensyviai rašė. Be abejo jai nereikėjo didesnio užsakymo, tiesiog ji norėjo nubausti Sarielį už jo ilgą liežuvį bei idiotišką pasitikėjimą savimi. Vampyrė pakilo  laiptais ir išėjo palikdama juodą darbą vienam iš savo parankinių, kuris susirinkęs reikiamą įrangą, traukė Sarielio link. Archangelas stebėjo kiekvieną kraujasiurbio judesį. Laukė. Vampyras priartėja per ne daugiau kaip pusantro metro. Puiku. Archanelas atsistoja ir padaro tą taip užtikrintai, tarytum visą metą silpną savo fizinį stovį būtų tik simuliavęs. Jo kūnas buvo visiškoje dangiško sutvėrimo kontrolėje. Sarielis lengvai pašoka į viršų, rankomis įsitverdamas į grandinės vidurį ir iš visų jėgų kiek jų beturėjo, spiria vampyrui į veidą. Žalos mažai, tačiau netikėtumas - efektingas. Angelas apsuka nedidelį puslankį, pašokęs į orą sugaudo tiek grandinės kiek pajėgė ir ją it kilpą apsuka apie vampyro kaklą. Oponentui suklupus, Sarielis mikliai įsispiria kojomis į jojo nugarą, grandinę tempdamas į save taip stipriai, kad net pirštai pamėlo. Išgirdęs tylų "trakšt", angelas atsipalaiduoja. Vampyras greitai atsigaus, todėl turi suktis laaabai greitai. Grandine užsikaria aukštyn iki pat lubų. Lengvai apsivertęs ore kojomis dabar įsispiria būtent į lubas, plėšdamas jas bei grandinę jungiančią giją, kuri buvo sraigto principu įsukta į betoną. Užduotis kiek sunkesnė, bet pavyksta. Viskas būtų visiškai kitaip, jeigu bent akimirkai būtų praradęs tikėjimą, patikėjęs, jog dabar tai jau viskas. Su galiomis ar be galių - angelas stiprus yra tik tada, kai nepalaužta jo dvasia. Kritęs žemyn angelas ant grindų nusileidžia grakščiai ir ant pirštų galiukų. Vos vos sužvangusi grandinė atsiduria Sarielio rankose, archanelas persimeta ją sau ant pečių. Tiesiu taikymu patraukęs prie kėdės ją parverčia ir spiria, nulauždamas baldo koją. Baslį veik iš karto suvaro gulinčiam vampyrui į krūtinę. Ir dar nusispjauna, kad turi terliotis su tokiom menkystom. Tik dabar patraukia prie Emerentianos. Nesicackindamas, netgi kiek per staigiai ir šiurkščiai nutraukia iš angelės kraują siurbiančius vamzdelius.
- Tai labai šlykštu, atsiprašau, bet man to reikia. Šitas sup*stas žmogiškas kūnas vos laikosi ant kojų,-neįtikėtinai žvaliame Sarielio balse skambėjo juokas. Kalbėjo tarsi nebūtų pastebėjęs, jog Em yra tokia apkvaitusi, idant veikiausiai nebesuvokia nei kur ji, nei kas ji, nei kas su ja yra daroma. Dėl ko atsiprašinėjo Sarielis? O gi dėl to, jog netrukus pastvėręs tą patį vamzdelį iščiunkia tikrai ne mažą kiekį angelės kraujo. Kūnas atsigauna veik iš karto. Neįsivaizdavo kiek laiko jam veiks šitas angeliškas dopingas, tad turėjo veikti greitai. Jėgoms užkilus iki antgamtiško lygio, gal prisidėjo ir adrenalinas, nusiplešia antrankius bei su kuolu rankoje, mikliai užlekia laiptais. Kiek metų yra seniausiam vampyrui šiame pastate? Keli šimtai? Na, Sarielis šiame žmogiškame inde yra daugybę tūkstančių. Kiekvienas raumenėlis idealiai paklūsta angelo valiai, per tiek egzistencijos, jis yra matęs kiekvieną vampyro, o ir kitos būtybės manevrą. Jis idealiai subalansuotas, beprotiškai susikaupęs, greitas, grakštus ir turintis neįsivaizduojamą kiekį žinių. Sarieliui nereikia tos siaubingos archangelo jėgos, kad būtų stiprus ir pavojingas. Idealiai atlikti judesiai, ideali technika ir... Vienas kruvinas, sunkiai kvapą gaudantis, tamsiaplaukis vyras tarp grindinį nusėjusių lavonų. Vienuose jų it stagarai stovėjo mediniai kuolai, kiti voliojosi be galvų, kurias it maniakas pjovė viskuo kuo papuola, netgi stiklų ir veidrodžių duženomis. Sarielio rankos kraujavo, o kraujas stambiais lašais, veik srove drėbėsi ant žemės. Išleidęs gilų atodūsį, archangelas iš lėto sugrįžta į rūsį. Galėjo "pavaišinti" Em savo krauju kaip Sarielis "pasivaišino" josios. Nenorėjo dabar su ja kalbėtis. Iš viso nenorėjo kalbėti. Daug minčių sukosi galvoje ir visos jos priklausė angelei. Paima ją į rankas. Kieme stovėjo juodas Mersedes markės automobilis. Raktus nuo jo turėjo kišenėje, mat prieš mūšiui prasidedant į klubą juo atvažiavo kažkoks storas tipas, kuris taip idealiai tiko prie visų likusių lavonų. Sarielis atsargiai paguldo Emę ant galinės sėdynės. Pats atsisėdęs į vairuotojo pusę, užveda variklį. Radijai įsijungus pasigirsta Džimo Morisono gitaros rimtai. Archanelas vypteli, nukurdamas tolyn.