GALIOS. be to, kad kartais susiduria su mirties nuojauta, turi ir dar vieną, ypatingą gebėjimą - manipuliaciją gyvybingumu. galios dėka Margo gali sumažinti bet kurios būtybės gyvybingumą iki kritinės būklės (pasireiškia kaip sparčiai augantis nuovargis/stiprus skausmas, paplitęs po visą kūną/progresuojanti liga) arba įkvėpti gyvybės (pasireiškia kaip energingumo padidėjimas/ligos simptomų sumažėjimas arba visiškas išnykimas). visgi, galia neleidžia aukų nei pasiųsti myriop, nei prikelti iš mirusiųjų.
CHARAKTERIS. šios banšės charakteris - sunkiai perprantamas net visko mačiusiems ir įvairiausią plauką šukavusiems asmenims, mat jos asmenybėje susipina tiek gero ir blogo, kad belieka gūžčioti pečiais ir tikėtis, jog šiandien ji iš lovos išlips ta koja. Įprastai ji stengiasi išlikti neutralioje pozicijoje, labiau mėgsta stebėti ir klausytis, negu kažką daryti pati ir aušinti burną, bet esant reikalui, visada padarys tai, ką gali ir drąsiai išsakys bei apgins savo nuomonę, nors nėra iš tų, kurios kažką įsikala į makaulę ir mėgina įrodyt savo tiesą visais įmanomais būdais. Suklydusi moka pripažinti savo klaidas, o patekusi į kritinę situaciją - išlaiko šaltą protą. Pakankamai pakanti ir sukalbama, todėl šalia jos galima daugiau ar mažiau atsipalaiduoti ir pamiršti baimes, kad gali likti visiškai nesuprastu ir susilaukti itin kreivo, smerkiančio žvilgsnio. Tiems, kurie geriau pažįsta Margo, kaip dieną aišku, kad ji - atjausti, išklausyti ir paguosti gebanti mergins, kuri tik dedasi spygliuotu kaktusu, kad išvengtų nepageidaujamo skausmo ir pasitelkusi aštrų liežuvį, svaidosi sarkastiškomis frazėmis, vydama šalin grėsmę. Viena iš blogiausių jos savybių ta, kad ji labai prieraiši ir kai žmogus pereina per tam tikrą, ,,patikrinamąjį'' etapą, ji suteikia visiškai aklą pasitikėjimą ir tampa pernelyg atvira, dėl ko dažnai nukenčia. Taigi, galime prieiti prie išvados, kad jos pasitikėjimą įgyti lengva, prarasti dar lengviau, o atgauti neįmanoma. Kartą užgavus Margo jausmus, po to ji daugiau niekada nesielgia taip pat geranoriškai, kaip anksčiau, nes yra linkusi prisiminti nuoskaudas, nors ir atrodo, kad atleidžia pakankamai greitai. Pasitaikius vienai iš labai labai blogų, tamsių dienų, patartina apeiti ją dideliu puslankiu ir apsiriboti nebent sausu pasisveikinimu, nes tikėtina, kad teks ne tik išgirsti itin aštrių sąmojų, bet ir sulaukti vožtelėjimo makaulėn.
ISTORIJA. pirmoji Harnett'ų atžala buvo lyg ir visi vaikai - guvi, žaisminga, nerangi ir neatsargi, tačiau sulaukusi vos ketverių metų, ji pradėjo keistis. Seniau žaidusi su būriu vaikų, mažoji pradėjo jų šalintis ir kol kiti spardė kamuolį ar lakstė su dviračiais, Elander mieliau sėdėdavo ant sūpuoklių ir giliu, susimąsčiusiu žvilgsniu spoksodavo priešais save, o bene kiekvieną naktį stodavo į akistatą su kraują stingdančiais košmarais, dėl kurių nubusdavo klykdama visa gerkle. Pastebėję, kad kažkas su mergaite ne taip, tėvai pradėjo ieškoti priežasčių, lemiančių tokį jos elgesį ir pasąmonės reakciją, tačiau nei vienas psichologas ir psichiatras nerado psichikos sutrikimų. Susitaikę su mintimi, kad toks jos būdas ir, kad su laiku Margo viską "išaugs", tėvai daugiau nekamavo jos. Iš dalies jie buvo teisūs. Kai gimė antroji dukra, vyresnėlė vėl atrado norą bendrauti ir, rodos, vėl įsiliejo į bendraamžių minią. Negana to, ji ypač nuoširdžiai rūpinosi jaunėle ir nesitraukė nuo jos nei per žingsnį. Veikiausiai gyvenimas ir būtų tekėjęs savo idiliška upės vaga, jei ne tas lemtingas nutikimas vieną lapkričio popietę... Dvylikametė Elander po pamokų, kaip jau buvo įprasta, užsuko į šokių studiją, kurią lankė jos jaunėlė sesuo Kordelija, kad parsivestų pastarąją namo. Gatvėje, kuria mergaitės praeidavo keliaudamos link namų, buvo pradėti rekonstrukcijos darbai, todėl teko pakeisti maršrutą ir įveikti vieną pėsčiųjų perėją. Sustojusios prie jos, mergaitės apsižvalgė. Margo tik akimirkai paleido sesers ranką ir nukreipė dėmesį į juodvarnį, tupintį ant žibinto. Tą minutę viskas tartum sustojo ir oras aplink suraibuliavo. Vaizdai aplink išsiliejo ir viskas, ką mergaitė girdėjo, buvo klyksmas. Klyksmas, išsprūdęs iš mažosios sesers lūpų ir po to - iš pačios Elander. Ji nesugebėjo pasijudinti iš vietos. Stovėjo ten pat tartum įkalta ir stebėjo. Stebėjo, kaip renkasi žmonės, kaip kažkas prieina prie sesers. Kažkas priėjo ir prie mažosios raudonplaukės, bet ši tuščiai, bukai spoksojo priešais ir neištarė nei žodžio. Sapnas išsipildė. Tas pats sapnas iš jos apkartusių vaikystės naktų, paženklintų košmarais. Ta diena tapo didžiausia Margo gyvenimo tragedija, kurioje mirusia heroje norėjo būti ji pati. Ne todėl, kad visi verkė ir gailėjo žuvusios jaunėlės, o todėl... Todėl, kad jei ne ji, Delija būtų gyva. Po jaunelės mirties neilgai trukus sekė tėvų skyrybos. Margo pasiliko gyventi su tėčiu. Motina pareiškė, kad negali pasilikti kartu, nes kitaip išprotės. Nors... Jau buvo išprotėjusi. Praėjo kelios savaitės ir juos pasiekė žinia, kad Amelija Harnett pasitraukė iš gyvenimo, nusinešdama dar keletą nekaltų gyvybių. Tolimesnis gyvenimas priminė tornadą. Apsistojus vienoje vietoje ir vos spėjus apsiprasti, jie kraustydavosi kitur. Kodėl? Šito Margo klausė daugybę kartų, bet tėvas niekada neatsakė. Kai jai sukako septyniolika, jis irgi pasitraukė iš gyvenimo. Ir ji liko viena. Visiškai viena su savo košmarais. Turbūt ir ją būtų ištikęs toks pat likimas, jei ne senelė. Senelė, kadaise išgyvenusi kažką panašaus, sugebėjo padėti merginai sugrįžti į rėmus, pažinti save ir išmokti kontroliuoti tą giltinės siųstą dovaną, iki šiol lydinčią ją per gyvenimą.
Home
Subject: Margot E.Harnett 
2015-02-21, 20:38