Emma Maria O'Neel

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Emma Maria O'Neel

Banšė (naujos kartos). 26. Amerikietė. Vieniša. Sright (turbūt, kas ten žino).

GALIOS.
Psichozės sukėlimas. Iš pradžių tik prisilietimu, o dabar ir žvilgsniu, mergina gali sukelti siaubingus vaizdinius, kelti jais skausmą, išvaryti iš proto ar kaip nors kitaip paveikti asmens elgesį. Jos neveikia jokie medikamentai, skirti išbalansuoti stabiliai proto būsenai.

CHARAKTERIS.
Būdama dar vaikas Emma buvo labai tyli ir uždara, nemėgo didelės kompanijos ar bendrauti su savo bendraamžiais. Visi iš jos šaipydavosi, nes vaikystėje mergina turėjo gan didelius priekinius dantis, tačiau laikui bėgant ji sugebėjo apginti save, bent jau tam, kad nebūtų mušana. Tik augdama ji išmoko atsikirsti, tad išlavino ypač aštrų liežuvį. Niekada negailės kitiems kritikos, be jokios sąžinės graužaties gali žeminti, šaipytis ar net fiziškai sužaloti (jaunystėje išmoko to) kad apsiginti. Pradėjusi vilioti vyrus dėl pinigų, Emma po truputį tapo dviveidė. Su jais būdavo šilta ir miela, tačiau už akių vėl pasidengdavo ledine kauke ir užsidarydavo savyje. Kitaip tariant, ji visada išsivaizdina prie kitų asmenų, tačiau iš tiesų yra ta pati vieniša mergaitė, kurios likimas tiesiog negailėjo.
Vietiniai žmonės (bobutės pletkininkės) ją praminė barakuda. Ir ji neišvengiamai buvo ir dabar yra paranojikė, kurią persekioja praeities šešėliai. Tačiau, jei pamatys kas jai patinka, gaus bet kokia kaina, o greičiausiai suviliojusi vyrą, privers jai tai nupirkti. Ji nekenčia romantikos, nors kai reikia gali apsimesti, kad yra švelni ir pūkuota, tačiau iš tiesų yra labai uždara ir žiauri asmenybė, kuri atėjus laiko parodo savo tikrąjį veidą, o tai kas slepiasi jos viduje, tos nuskriaustos tikrosios mergaitės niekas niekada neturi pamatyti. Tenka pripažinti, jog ją iki dabar kankina naktiniai košmarai iš ligoninės ir dėdės bei tetos laikų, dažnai tariasi matanti gatvėje einantį savo įbrolį. Emma paprastai be reikalo su nieko nebendrauja ir nesišneka, nepasitiki žmonėmis, bet labai mėgsta būti arti mirčių, kartais užeina į lavoninę lyg kažko ieškodama, bet iš tiesų mirties kvapas jai teikia gyvybės.
Pomėgių Emma neturi, kai nereikia dirbti ji tiesiog klaidžioja gatvėmis, nerasdama vietos žemėje arba sėdėdama parke ir stebėdama žmones, kol galiausiai prie jos prieina koks vyras ir pasiūlo išgerti. Viskas baigiasi, jog ryte atsibudęs jis neranda nei piniginės, nei tuo labiau Emmos. Ji neįsivaizduoja kodėl yra tokia apatiška visam pasauliui, bet tiesiog nesugeba pasikeisti.

ISTORIJA.
Emmos motina nėra žinoma. Aplinkybės kaip ir kodėl tą naktį mergaitė buvo rasta prie gimdymo namų durų iki šiol neaiškios, nes taip neatsirado nei tėvai, kurie pasigestų dingusios dukters, nei draugai ar šiaip kokie artimi žmonės. Greičiausiai galima spėti, jog jos mama buvo paauglė ir pabėgo iš namų. Tokia versija buvo įtikinamiausia, kodėl nieko nebuvo šalia, kai labiausiai to reikėjo. Kaip ten bebūtų, Emma buvo atiduota į kūdikių namus, kur prižiūrėtojos auklės buvo visiškai niekam tikusios, tiesą sakant, nelabai vaikus prižiūrėdavo. Augdama nuošalioje prieglaudoje mergaitė užsiaugino gan tvirtą charakterį, nes kartais reikėdavo ir pasipešti ir pasikandžioti, drėkstelėti ar kitaip save apginti, net ir tarp mažamečių jau galiojo taisyklė - kas paims pirmas, tas ir turės. Kad ir juokingai skamba, bet ir ten buvo tam tikra išlikimo kova, stipresni visada mušdavo silpnesnius ir atiminėdavo iš jų, kad ir tuos pačius žaislus, tačiau Emma buvo iš tų, kuri viską iš kitų atimdavo. Vis dėl to, nepasakysi, kad ji buvo bloga mergaitė, tik kad galėjo pastovėti už save ir gauti tai, ko norėdavo.
Sulaukusi penkerių buvo perkelta į kitus vaikų namus, kur kartu su ja gyveno daug vyresni, tad iš esmės situacija ne ką nepalengvėjo, Emma negalėdavo apsiginti prieš dešimtmečius ar dar vyresnius, tad galiausiai likdavo be nieko. Toks gyvenimas turėjo dar labiau užgrūdinti, šią gyvenimo nemylimą mergaitę, jei ne įvykis, kuris ir buvo jos tikrojo gyvenimo traumos pradžia. Geriau vis dėl to būtų ji užaugus mušama vaikų, negu ten, kur papuolė. Emma iš vaikų namų paėmė turtinga jauna pora, kuri savų negalėjo susilaukti. Ji taip ir nesužinojo, kodėl iš šimto kitų pasirinko būtent ją, niekada taip ir nepasidomėjo, visgi koks skirtumas. Kažkas gi turėjo būti tas nelaimingas. Mergaitė džiūgavo išvydusi karališkus namus, į kurią ją atsivežė, neįmanoma buvo atsižiūrėti: prabangūs baldai ir erdvė, ji niekada gyvenime nebuvo tokios mačiusi. Marija netrukus buvo supažindinta su savo įbroliu, kuris iš pačio pirmo žvilgsnio jai pasirodė labai keistas, mat stovėdamas atokiai, lyg ko ir išsigandęs tik linktelėjo. Mergaitė pirmiau galvojo, kad jis pyksta, jog tėvai atsivedė ją pas juos į šeimą, tačiau viską ką matė - tai siaubingą gailestį jai, kurio ji nesuvokė. Lukas jau gyveno su jais kurį laiką, buvo vos keliais metais vyresnis už Emmą. Kaip ten bebūtų, jau kitą naktį visas įbrolio elgesys įgavo prasmę. Pirmiau mergaitė pamanė, kad atėjęs į kambarį dėdė nori ją užkloti, kaip mergaitė kartą matė darant filmuose, tačiau sulaukė visai ko kito. Pirmasis prisilietimas atrodė visai nekaltas, kai dėdė tik švelniai palietė patalų kraštus, tačiau tai kas įvyko po to įsirėžė į mergaitės atmintį visam gyvenimui. Įdomu, tos kurios praranda nekaltybę būdamos pilnametės ir tai kartais sugeba gailėtis, net jei niekas jų nevertė. Ką reikėjo sakyti ar apskritai galvoti aštuonerių metų mergaitei, kurią vienintelis tėvas, kurį ji pažinojo, pirmąją jų pažinties naktį išprievartavo? Emma negali pasakyti, kad atsimena viską, kas nutiko tą naktį, greičiau tik tai, kaip jautėsi - skaudėjo, siaubingai maudė ir tempė pilvo apačioje, keista, kad ji neatsimena kaip reagavo į tokį įtėvio elgesį, atrodo, kad nespėjo suvokti kas nutiko, o gal ir nesuvokė. Tik vėliau suprato, kad jis jai buvo suleidęs kažkokių vaistų, greičiausiai raminamųjų, kurie privertė mergaitę tįsoti tarsi lėlė, tiesiai po tuo niekingu padaru.
Ar galima toliau nuspėti kas buvo? Nekalbant apie tai, kad tai sutraumavo ją visam likusiam gyvenimui, nesiliovė ir netrukus įgavo dar didesnį progresą. Dabar ji suprato, kodėl Lukas toks tylus ir įsibaiminęs, pasirodė ne ką geriau elgėsi ir su juo, jau du metus. Mergaitė anuomet neklausė kodėl jis nebėgo, gal todėl, jog pati nebūtų išdrįsus to padaryti. Tai šeimai priklausė viskas, o ji buvo tik mažametė, kuri niekam nereikalinga. Iš tiesų gudru, kas galėtų padėti. Policija? Emma buvo įsitikinus, kad ir šie yra papirkti tokių kaip dėdės ir tetos, po jų padu sėdėjo visas miestelis, net neįtardamas kokiems iškrypimams netiesiogiai pritaria. Prie išžaginimo prisidėjo ir teta, abu, arba vienas iš įtėvių, niekada neleisdavo ramiai sudėti bluosto prieš tai bent jau nepagasdinę.Tiek Emma, tiek Lukas buvo svaiginami migdomaisiais arba silpnais narkotikais, rišami virvėmis, kol medžiaga įsirėždavo į odą iki kraujo, rakinami grandinėmis. Jei bent vienas iš vaikų bandydavo priešintis, gaudavo tik daugiau arba būdavo sumušami iki sąmonės netekimo. Net koktu, kokią tobulą šeimą jie vaidino oficialioje aplinkoje, prie žmonių. Rodos, niekas nesutriko pamatęs liūdnus vaikų žvilgsnius ar neišgirdę atsakymo, žmonėms ko nors pasiteiravus. Visi juos vainikavo kuklumu ir mielumu, niekas net nesusimąstė, jog priežastis slypi daug giliau. Bėgant metams, Lukas su Emma gaudavo vis didesnes dozes vaistų, nors nebebuvo taip dažnai prievartaujami kaip vaikystėje, tarsi tai turėtų nors kiek guosti, kaip tik kiekvieną prisilietimą darydavo vis koktesnį iki pat savo dienų galo ten. Mergina taip ir nepasidavė, net apsvaiginta, sugebėdavo bent jau bandyti išsisukti, kas visada pasibaigdavo jos nenaudai. Bet kaip ten sakoma... keršto valanda visada ateina, tiesa?
Abu paaugliai nesėdėjo taip taikiai, kaip galima įsivaizduoti. Luką su Emma, vienodas šiurpus likimas suartino, jie iš tikrųjų tapo kaip brolis ir sesuo, nei sekundei nenustojo svajoti apie pabėgimo galimybę, maža to, stengdamiesi, kad tai neliktų tik paika svajonė. Visą tai buvo kruopščiai suplanuota, kaip kada kur. Tą vakarą neturėjo būti nieko namie, mat, kaip ir kiekvienais metais, vyko renginys, į kurį jie neimdavo nei Emmos, nei Luko, su jais buvo palikti asmens sargybiniai, kurie turėjo „saugoti nuo pikto“. Viskas turėjo būti gerai, tiesiog privalėjo, Emma buvo taip užsidegus dėl galimybės būti laisva, kad smulkmenos nebeteko prasmės. Prieš išvažiuodamas, Kailas suleido dozę abiem paaugliams ir beliko tik apkvaitusiomis akim žiūrėti, kaip jis palieka kambarį, dar atsargiai jiems nusišypsodamas. Emma žinojo, kad dažniausiai raminamųjų dozė pradeda sklaidytis po poros valandų, o tie du greičiausiai negrįš per naktį. Atrodė, kad tie patys sargybiniai jų nesugebės sustabdyti, jei jie išlips pro antro aukšto balkoną ir sugebės pralįsti pro tvorą, kuri atrodė iš tiesų juokų darbas, kai viskas taip kvepėjo nepriklausomybe. Lukas po kelių akimirkų užsnūdo, Emma manė, jog tai tik vaistai suveikė, tačiau vaikinas taip ir nepabudo, jo širdis sustojo ir galima tik spėti ar tai dėl perdozavimo ar tiesiog organizmas nebesugebėjo kovoti. Kaip ten bebūtų, nors Luko mirtis buvo greita ir rami, net neskausminga, Emmai tai buvo didžiausias smūgis, kokio ji tik galėjo sulaukti. Jinai bandė jį prikelti, net daužė ir inkštė, tačiau šiltas vaikino kūnas vis greičiau vėso. Ar tada jos viduje įvyko tikrasis lūžis? Turbūt taip, nes galiausiai net ir vaistai jos nebeveikė. Supratus, kad savo draugo nebeprikels, mergina išėjo iš kambario, laiptais žemyn ir net nepastebėjo kaip atsidūrė virtuvėje - du virtuviniai peiliai rankose ir ji prie durų - vėl viskas tik kaip per miglą, visas jos gyvenimas, ten praleisti devyni metai atrodė, jog net neegzistavo, jei tik ne tie pojūčiai, kurie įsirėžė tarsi išgraviruoti jos viduje, tik ne taip dailiai. Viskas, ką mergina prisimena iš tiesų, tai klanai kraujo, ne tik to pačio apsauginio, kurį subadė iš nugaros, bet galiausiai ir tetos bei dėdės, kai šie netikėtai buvo užpulti dar nespėjus išlipti iš mašinos. Smūgiai buvo taiklūs, apskaičiuoti, tarsi ji visą gyvenimą tik ir mokėsi žudyti žmonės... ak, kitą vertus, jie nužudė ją viduje, tad koks skirtumas. Subadytų jų kūnus vėl ir vėl, jei tik tai padėtų. Palikus juos išmesinėtus, mergina patraukė kuo toliau nuo miesto, pėsčiomis, mat vairuoti nemokėjo, per miškus, kruvinais rūbais, alkana ir dar apsvaigus, tačiau laisva.
Keliaudama pėsčiomis, kelias valandas ji dar buvo apsvaigusios būsenoje, galvoje vaizdas stipriai sukosi, o peilis buvo gniaužiamas rankoje, tarsi tai būtų jos vienintelis išsigelbėjimas nuo pražūties, lyg paleidus ji staiga grįžtų atgal į tuos namus. Mergina susmuko, nuėjus kelis kilometrus, nors visai netoli jau girdėjosi miesto užesys. Keliai skaudžiai įsirėmė į šaltą ir aštrų žvyrą, o galiausiai susvyravo ir kūnas pasiduodamas. Mergina nesuvokė, jog ji jau buvo pasiekus žvyrkelį, kelią iš miško.
Emma pabudo nuo nuolatinio kratymo, sunkiai įkvėpus oro ji suvokė negalinti pajudinti rankų ar kojų, nes šios buvo stipriai surištos virvėmis. Net nespėjus atsimerkti ji puolė į paniką – Jie ją surado! Virpantis ir visas sopantis kūnas šiaip ne taip apsivertė ir ji įsispoksojo į tamsias furgono lubas, viduje buvo blausi šviesa, sklindanti nuo vieno žibintuvėlio, palikto voliotis ant grindų. Aplink tyla buvo kone slegianti, bet mergina (savo pačios nuostabai) išgirdo besimušančių širdžių ritmus šalimais, tai skambėjo kaip tylūs būgnai, lyg ir koks maršas, raminančiai liūliavo.... Emma atsipeikėjo prabėgus dar kelioms valandoms, dabar mintys buvo daug blaivesnės, tik burnoje siaubinga sausa. Mergina lyžtelėjo suskeldėjusias lūpas ir pasuko galvą. Kaip ji nustebo pamačius, jog atsirėmusios į furgonų sienas, sėdi merginos, tiesa, atrodančios turbūt kur kas geriau nei ji, bet visos atrodė daugmaž jos metų. Kai kurių galvos buvo nusvirusios – be sąmonės arba miegančios – kitos žiūrėjo priešais save, o kelios, pastebėjusios, kad ji atsibudo, įsmeigė akis į Emmą. Tik po kiek laiko mergina aiškiau suvokė kas jos tokios, atkreipusi dėmesį į apšviestas drabužių detales, ji išskyrė trumpus sijonus, prisegamas kojinės ir pilvų nedengiančius trumpus marškinėlius. Jos visos iki vienos buvo prostitutės, vežamos nežinia kur. O Emma buvo tarp jų, tarsi kokia rinktinė kekšė.
Netrukus furgonas sustojo, pasigirdo sunkūs žingsniai ir durys atsidarė, už jų pasirodė medikų chalatais vilkintis vyrai. Tai čia ligoninė? Gal ir ne taip blogai. Net jei psichiatrinė, Emma neprieštaravo tokioje pasėdėti, kad tik negrįžti atgal į dėdės ir tetos namus. Tik dabar pagalvojus apie atšalusi Luko kūną, merginos lūpos suvirpėjo, tik verkti nebuvo iš ko. Kodėl tik dabar apie jį pagalvojo? Kol žudė anuos, jokia kita mintis nebuvo šmėstelėjus į galvą. Nejau... nejau tikrai taip gera žudyti kitus? Emma beveik nesipriešino traukiama iš furgono, tik kelis kartus krustelėjo, kitos merginos tai bandė net kandžioti ir rėkti, buvo negailestingai sutramdytos. Toms, kas nesipriešino, nenutiko nieko, Emmai atrišo kojas ir ji ėjo pati, buvo keista girdėti tuos vyrus kalbant nežinoma kalba, bet kol kas jie nebuvo šiurkštus, nors vis dar buvo milžiniškas klausimas, kaip ji pakliuvo į tą furgoną. Emma prieš save išvydo senovinį dvarą, su milžiniškais vartais ir gigantišku sodu. Atrodė, kad jie ir neišvažiavo iš miško, nes viską supo aukšti medžiai. Vedama mergina kelis kartus užkliuvo, bet buvo pastatyta atgal ir pastumta į priekį. Jie sustojo neįsivaizduojamo dydžio hole, kur, tarpusavyje pasitarę, jie išskirstė merginas į tris grupeles ir nuvedė skirtingais koridoriais. Emmos grupelėje buvo viena rėksnė, kuri vis nenustojo muistytis, o kita dar besąmonės, todėl jos neturėjo galimybės išvysti tai, ką pamatė mergina. Jie pakliuvo į milžinišką patalpą pilną tikrų tikriausių narvų, kuriose buvo įkalintos merginos. Nors išvaizda panašių nebuvo, tačiau elgėsi vienodai – susigūžusios sėdėjo pačiose narvų kampuose, kur nesiekė šviesa. Tik keli narvai išsiskyrė, tie, kurie buvo tušti ir tie, kuriuose merginos gulėjo vidury, pamėlusiomis lūpomis – mirusios. Emma buvo įgrūsta į pirmąjį narvą priekyje.
Neprireikė daug laiko, kol viskas stojo į vietas. Šiame pastate vyko eksperimentai su žmonėmis, šioje patalpoje buvo laikomos merginos, o kitoje vaikinai, bent jau taip Emmai teko girdėti, ji niekada jų nematė. Tuštintis tekdavo ten , kur esi, kartą per dieną leisdavo visoms nusiprausti bendrame duše – sustatydavo eile ir pildavo vandenį ant merginų. Aprengtos irgi buvo vienodai – balti ilgi marškiniai. Viena taisyklė galiojo čia be išimties, kai tik merginai sueidavo dvidešimt penki metai, ji staiga dingavo ar mirdavo netikėta mirtimi (dauguma, aišku, tiek nesulaukdavo). Emma gyvendama pas dėdę ir tetą jau spėjo priprasti prie narkotikų ir jų poveikio organizmui, tad ir čia nebuvo nieko naujo, nors neįmanoma buvo neatkreipti dėmesio, kad jie ją veikė mažiau nei kitas ir veikimas greitai praeidavo. Netrukus ir Emma tapo viena iš tų daugelio – tik sėdinti kampe ir laukianti savo eilės eiti į kitą kambarį. Pirmą kartą ten atėjus, nedarydavo nieko baisaus, tik išrengdavo ir apžiūrėdavo taip, tarsi neturėtum jokios privačios vietos savo kūne, antrą kartą turėjai išbandyti įvairius buteliukuose esančius vaistus, kurie vienaip ar kitaip veikdavo, nuo kai kurių išberdavo, kiti sukeldavo troškulį – dehidratacija, treti siaubingą migreną ir panašiai. Šį procesą reikėdavo kartoti kas mėnesį. Tačiau nuo trečio karto tapdavo ganėtinai šiurpu. Viskas priminė vaikų namus, kai tekdavo kovoti dėl savęs, tik ne dėl žaislų, o dėl gyvybės. Merginos būdavo sustabdomos, o į venas suleidžiama skaidraus skysčio, kuris dažniausiai sukeldavo agresiją, tada dvi iš jų kovodavo, viskas baigdavosi vienos mirtimi, mirusią merginą išdarinėdavo – likusios vakarienei valgydavo jos mėsą. Laimėjusiai atitekdavo širdis. Emma negalėjo paaiškinti kodėl, bet tie vaistai jos neveikė, tiksliau, jokie vaistai jos neveikė, todėl tai ją išskyrė iš kitų, kai kurie darbuotojai žavėjosi, o kiti manė, jog tokia reikia atsikratyti. Jai nereikėjo kovoti, ją tik priversdavo gerti kraują ir valgyti organus, kurių niekas kitas nenorėjo. Beje, svarbiausia buvo paklusti, tada Tave greitai palikdavo ramybėje, kiekvienai, kuri kažką iš savęs statydavo, tekdavo kęsti botago kirčius ir dvigubą skausmą sukeliančias vaistų dozes. Ant jų buvo bandomi ir vaistai, kurie po to keliaudavo į rinką, nuo įvairių gripo formų, tuberkuliozės, skrandžio ligų... Merginos buvo specialiai apkrečiamos, o po to žiūrima kaip vaistai jas paveiks. Dauguma šio etapo ir neišgyvendavo, tada vyrai atveždavo naujų aukų. Bet tik ne Emma, jai tikdavo visi vaistai, nesvarbu, kad visas kitas jie paveikdavo priešingai. Viskas baigėsi tuo, jog viršininkas (kurio tiesiogiai nei viena nebuvo mačiusi) įsakė merginai stoti į kovą, nesvarbu, jog Emmos neveikė vaistai sukeliantys agresiją. Taigi, merginos dienos, net minutės, buvo suskaičiuotos, nei ji buvo fiziškai stipri, nei turėjo pakankamai jėgų kovoti, mat kitoms adrenalinas leisdavo parodyti neįtikėtinus gabumus. Prieš gaudama dozę, Emma prisiminė visą savo supistą gyvenimą iš pradžių... na, jis tikrai buvo suknistas, pradedant vaikų namais, geručiais prievartautojais dėde su teta ir šita... įstaiga. Pati nieko nepajutus, bet išgirdus, kaip priešininkė ėmė rėkti, Emma užsimerkė dar prieš pajuntat kaklą gniaužiančias rankas. Ilgai viskas netruko. Skausmui nutrūkus, mergina galvojo mirusi, tačiau atsimerkus išvydo tą pačią salę, jos priešininkė gulėjo ant žemės, šiek tiek prasižiojusi, iš baimės išplėstomis akimis - negyva. Tai ji tai padarė? Apsauginiai puolė prie Emmos, o mergina - bėgti. Jei kelią užstojo dar keli, bet ji žinojo ką daryti, užteko tik vos juos paliesti ir abu susiėmę už galvų susmuko ant žemės. Emma nežinojo ką jiems padarė, bet kol tai veikė, viskas buvo gerai. Niekas jos nepavijo, nes visi, kurie paleisdavo bent pirštų galais – krisdavo. Mergina atvėrė nieko nesaugomas duris ir atsidūrė kieme, bėgo kiek kojos nešė, bet niekas jau jos nesivijo. Gal nebuvo jau kam, o gal visi išsigando.
Šį kartą ji nesuklupo ir nenukrito, pasirodo jie nebuvo taip jau toli nuo kelio, tik seno dvaro niekas netikrindavo. Emmai iš tiesų pasisekė, jog prie jos prisistatė policijos automobilis. Ji buvo purvina, siaubingai sulysusi ir kruvina, dar nuo pusryčių, kada teko gerti kraują ir valgyti kažkurios žarnas. Pašiurpę nuo tokio vaizdo, pareigūnai, kone per prievartą įsodino merginą į automobilį (nes ji niekuo jau nebegalėjo pasitikėti) ir nuvežė į komisariatą. Atrodo, kad ir ką ji sugebėjo padaryti, dabar viskas dingo, mat tiems vyrams ją prilietus, nieko nenutiko. Ji buvo visiškai atpratus kalbėti bei girdėti kitus kalbant pažįstama kalba, nors kai kuriuos žodžius suprato. Sužinojus, jog nuo to laiko, kai ji pabėgo iš dėdės ir tetos namų, praėjo du metai, mergina kone pašiurpo, greitai suskaičius ji suvokė esanti devyniolikos, tiesa, nežinojo kaip atrodo, mat veidrodžio nematė ganėtinai seniai. Ją bandė iškvosti, bet nieko nepešė, tad Emma atsidūrė ligoninėje, kur jos organizmas po truputį atsistatė. Galiausiai ji prabilo, papasakojo pareigūnams kas nutiko, kur ji buvo pakliuvus, bet pripažino, jog savo vardo neatsimena, kitaip ją būtų greitai susekę kaip žmogžudę, o į senąją save, Emma išvaizda nebuvo panaši.
Merginai buvo suteikta pastogė moterų prieglaudos namuose, o vėliau kompensuota pinigais už patirtą žalą, kiek girdėjo dauguma merginų buvo išgelbėtos. Ji sugebėjo išsinuomoti mažą kambarėlį, kažkur toli nuo centro ir įsidarbinti kažkurioje krautuvėje, tačiau niekaip negalėjo pamiršti to, ką padarė toje įstaigoje, tai turbūt ją šokiravo daug labiau negu patys dalykai, kuriuos ten patyrė. Mergina ilgai eksperimentavo su žmonėmis, daugiausia vyrais, kol galiausiai suvokė galinti mintyse sukelti psichozę, parodydama vaizdinius, ilgainiui ji išmoko tai kontroliuoti ir paveikti kitą be prisilietimo (niekada neskaičiavo kiek dešimčių žmonių dėl to nukentėjo). Būtų gerai sužinoti kodėl... kas ji tokia? Nejau tai nuo vaistų, kurių jai leido? Emma valgė tiktai žalią mėsą ir nevirtą maistą, šito nesugebėjo atsikratyti, mėgdavo išsunkti iš ką tik nupirktos jautienos kraują ir jį visą išgerti. Apskritai ji ir sau priminė labiau ligonę, nei normalų žmogų, nes visada būdavo viena ir atskirai. Mergina pasiliko senąjį savo vardą, bet susigalvojo naują pavardę, taip ją užregistravo, netrukus po to ji sugebėjo įstoti į mediciną, po to specializavosi į patalogiją, nes mirtis ją traukė, tačiau nebaigus studijų jas metė. Neturėjus nei normalios vaikystės, nei paauglystės ji nelabai žinojo ko nori iš gyvenimo, be to, Emma jautė turinti paranoją, nes jai vis atrodė, jog kažkas ją persekioja. Iki šių dienų ji su nieko nebendrauja ir nekalba, gyvena labai uždarą gyvenimą, atsiskyrusi nuo visų asmenų, kaip galima toliau nuo spūsčių ir masių. Kiekvieną dieną grįžus namo ji užsirakina visas aštuonias spynas ir anksčiau dažniausiai sėdėdavo kampe (dabar jau nebe) ir užsimerkusi visada matė kraujo klanus bei mirtis, sėdėdavo nejudėdama visą naktį, kol vėl išaušdavo kankinanti diena. Tačiau su metais viskas keitėsi, tik ne merginos išvaizda, nesvarbu, jog pase skaičiukai rodė, jog jai greitai sueis trisdešimt, tačiau mergina tebeturėjo devyniolikmetės išvaizdą. Ilgainiui ji pradėjo tuo naudotis, pasidarė drąsesnė, sugebėjo manipuliuoti kitais žmonėmis (dažniausiai vyrais) ir gauti iš jų ko norinti, nes pinigų, kuriuos uždirbdavo krautuvėje, retai kada užtekdavo. Tačiau ji niekada nėra jautusi šiltų jausmų kam nors ar bent jau kažko panašaus į tai. Emma gyvena savo naudai. Kartais jausdavosi kaip praeinamasis kiemas, kadangi niekada nėra miegojus su tuo pačiu vyru kelis kartus, užklupus tikrai sunkiam laikotarpiui ji tiesiog imdavo būti arčiau mirčių, vaikščiodavo į kapines ar į vietas, kuriose žmonės anksčiau buvo nužudyti – tai padėdavo atsistoti ant kojų. Emma dabar daug drąsesnė, sugebanti dėl savęs pastovėti ir nebijanti pasakyti žodžio, pakabinti vaikino (ir paskui jį apvogti), tačiau nėra labai sociali asmenybė. Žinoma, ji juk banšė, tik, deja, to nežino.

P.s. atsiprašau, kad viskas taip abstraktu, tiek charakteris, tiek istorija, kada nors gal papildysiu :DD

POSTAI · You're a victim of your own mind.

:19: prikolistė su tuo "p.s." xD
Sveika atvykus! :03:

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Pasakiau kaip man atrodo viską perskaičius :D
Laba! <3

POSTAI · Subject: Re: Emma Maria O'Neel 2015-01-13, 20:49

man akys beveik išvarvėjo, bet perskaičiau VISKĄ :D
hey hey :D

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Ačiū Dievui, kad neiškrito tos tavo akytės :D
Hello :3

POSTAI · You're a victim of your own mind.

įdomi biografija, patiko, kad istorijoje įtraukei tokių šiurpių dalykėlių tiek kalbant apie globėjus, tiek tą "ligoninę" net nežinau kaip pavadint tiksliau :03: tad sveika atvykus ir sėkmės rpg :02:

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Ne pati įdomiausia iš manų, bet gal ir nebloga, dėkui! :D ir ačiū :03:

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Sveika prisijungusi! :qwe:
pasižadu perskaityt visą biografiją kada, nes dabar nepajėgiau visiškai visos :D

POSTAI · You're a victim of your own mind.

nei neskaičiau biografijos, bet jaučiu kad labai gera :D labutis! :)

POSTAI · You're a victim of your own mind.

Renata, ačiū :03: nieko tokio, mano rašymas nėra toks sklandus ir lengvai skaitomas, tad suprantu :D***
Kayla, tiesiog per tuos metus labai daug kas įvyko, todėl tokia ir gavosi ilga :D labuka! ;*