sebastian drake godrich

išskirtinos, originalios galios neturi, tačiau per nepilną šimtmetį sukaupė neblogą raganiškų galių bagažą, kurias paįvairina gebėjimu reikiamu metu panaudoti tamsiąją magiją.

"Vienas iš nedaugelio šio pasaulio egzempliorių, pasižymintis perdėta drąsa, bet turintis mažai ryžto" - taip Sebastianą buvo galima apibūdinti prieš gerą šimtmetį. Šiuo metu, kai pasaulis, rodos, kviečia tą patį žaidimą žaisti vėl ir vėl, vaikinas apsišarvojo geležine kantrybe ir įgyjo kur kas daugiau ryžto užbaigti pradėtiems  darbams. Su ryžtu atkeliavo ir šiurkštumas bei žiaurumas, kurie vaikino kailį gelbsti nuo perdėto prisirišimo prie žmonių, nuo ko ne kartą buvo nukentėjęs. Gyvenime retai girdėjęs kažką atsiprašant, todėl šykšti atsiprašyti ir kitų dėl savo veiksmų. Paranojiškai bijo mirties, dėl to visada apsvarstys visas įmanomas situacijas ir apskaičiuos strategiškai palankiausius ėjimus, taip pat dažnai susikurdamas ir atsarginį planą. Sebastianas yra įdomus ir tuo, kad nežinosi kaip jis gali pasielgti po minutės, net jei jį pažįsti gana ilgą laiką. Būtent šiuo aspektu atsiskleidžia jo nepastovioji būdo pusė - vieną akimirką šis gali plačiai šypsotis, o kitą jau deginti tavo kūne skylę savo įtūžio apimtu žvilgsniu. Be galo ekspresyvus ir linkęs greitai užsidegti. Abejoja viskuo ir visais, siekdamas pats įvertinti konkretų faktą ar įvykį, užuot pasikliovęs kitų žmonių nuomone. Reikėtų pripažinti, kad temperamentingų charakterio bruožų taip pat nebuvo jam pagailėta. Mėgsta analizuoti aplinkinius kaip vabalus po mikroskopo linze. Dažnai vadovaujasi vien tik instinktais, jei ko užsimano visuomet gauna. Gali demonstruoti užburiantį žavumą siekdamas užsibrėžto tikslo ar asmeninės naudos. Labai lengvai įsijaučia bei prisijaukina jam atitenkančias roles. Gyvenimas jam tarsi galimybių, išbandymų vieta, kuriuos reikia būtinai patirti nepraleidžiant nei vieno punkto. Bet, kad ir kaip bebūtų, Godričas taip pat pasižymi neblogu humoro jausmu, nuolankumu, siekiant naudos, charizma ir iškalbingumu.

xix amžiaus pabaigoje, didžiulių technologinių atradimų epochoje, didus atradimas aplankė ir pietryčių Graikijoje gyvenančią jauną teatro artistę. mergina, kopianti šlovingos karjeros laiptais aukštyn, nė nenutuokė, kad spontaniška naktis, praleista su žadą atimančiu vyru, gali sukelti tokią grėsmę jos vidiniam pasauliui. juk vaikas, nebuvęs jokiuose artimuose aktorės planuose, pirmiausia buvo didžiulė grėsmė jos karjerai, o vėliau ir kliūtis dedant naujus šeimos pamatus. štai kodėl buvo svarstoma net apie tyčinį persileidimą ar kitą būdą, galintį sutrukdyti įsčiose užsimezgusiam vaisiui išvysti dienos šviesą. laimei, nei vienas sumanymas nebuvo įgyvendintas, ko pasekoje tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų metų gegužės penkioliktą dieną, kuomet visas pasaulis žavėjosi nauju įnagingų prancūzų kūriniu, teatro pažiba žavėjosi savo naujagimiu. rudų akių berniukas, taip stulbinamai panašus į savo tėvą, apatiškos motinos rankose atrodė laimingas, tačiau tuo mėgavosi neilgai. vos po savaitės nuo savo gimimo jis buvo atiduotas į katalikiškos šeimos rankas, kuriose, gimdyvės manymu, jam turėtų būti kur kas geriau. iš dalies taip ir buvo. šeimoje, kurioje savo šaknis jau buvo įleidęs dar vienas vaikas, sebastianas buvo apipiltas rūpesčiu ir meile vos tik įžengė per jaukių namų slenkstį. Ir taip eilę metų, kol išryškėję brolių charakteriai ne iškelė ultimatimo. Nei vienas iš vaikų nebenorėjo laikytis tobulos krikščioniškos šeimos idilės, o perspaustas gerumas juos tiesiog vimdė. deja, kategoriškumu pasižymėję įtėviai jų norų nepaisė ir toliau diktavo savo taisykles. Jų buvo laikytasi dar porą metų, kol protu nesuvokiama tiesa nuaidėjo per namų sienas. Visai atsitiktinai paaiškėjo, kad garbingais žmonėmis save vadinantys tėvai, yra visai ne žmonės, o po dievo sparnu priglausti pusangėliai. Jau šešioliktus metus kopiančioms asmenybėms tai buvo mažų mažiausiai keblu suvokti, kai visus metus iki tol gyveno saugomi nuo realybės. Broliai nebuvo matę pasaulio, jo blogybių, nes paprasčiausiai taip buvo patogu tėvams.Būtent tai ir paskatino kuo greičiau išsinešdinti iš su tariama gerumo spyna saugomo narvo. Gaila, kad tai padaryti nebuvo taip lengva. Globėjai vaikinus įkandin sekė kiekviename žingsnyje, neleisdami jiems išklysti iš kelio. Tai tęsėsi ištisus metus, kol Sebastianas galiausiai atrado išeitį – kitas rases. Susipažinęs su antgamtinio pasaulio taisyklėmis, vaikinas buvo pasiryžęs net sudaryti sąjungą su visais įmanomais blogio skleidėjais, galinčiais padovanoti jaunuoliams laisvę. ryžtas atsipirko. Neužilgo savo kelyje sutikęs demonę, Godričas išdėstė savo problemas ir atsivėrusias moters galimybes. Tai kaip reikiant sudomino demonų rasės atstovę, kuri sutiko su sklandžiai suplanuota afera. Apmaudu tik tai, kad savavališka ir visiškai neprognozuojama pragaro pavaldinė planą pakreipė kitu kampu, godričo įtėvių sielas paaukodama velniui. Tačiau net tai išėjo į naudą. It kompensaciją dėl savo apmaudžios klaidos demonė Sebastianui suteikė mirtingajam retai skiriamas galias. Tokiu būdu jis tapo raganiumi, visiškai priklausančiu antgamtiškajam pasauliui ir, blogio nešėjos nuomone, jai. Iš pirmo Dreiko tai tikrai nežavėjo, bet supratęs, kokią galią dabar turįs rankose,  palaipsniui pradėjo suvokti tikrąją dovanos vertę. Vėliau suvokė ir kaip galįs pasinaudoti  dovanos teikėja, kuri įvertinusi visas naujo raganiaus pastangas galių suteikdavo vis daugiau ir daugiau... Taip ir bėgo metai, keitėsi demonai, stiprėjo galios, užnugaryje susidarė vis daugiau atramos, o vaikino pasąmonėje vis intensyviau augo panieka pasauliui. Tik štai, kai atrodo, kad žmogiškumą praradusi siela jau pasiekė šaltakraujiškumo bedugnę, netikėtai jos kelyje atsirado vilties spindulys. Spindulys turėjo moterišką vardą – Lėja. Būtent ta mergina sugebėjo vienu žvilgsniu sužadinti žiemojančią raganiaus širdį. Ji buvo tarsi balta šviesa tamsiame tunelio gale. Bėda buvo tik ta, kad ta šviesa turėjo antrą pusę ir  ja buvo ne kas kitas, o prieš nepilną šimtmetį paskutinį kart regėtas jo brolis. Sebastianas net nenumanė, kad savais keliais patraukę netikri giminaičiai galų gale pasirinks tą patį kelią. Visgi, juk buvo tik viena galimybė iš milijono, kad abu broliai pataps raganiais, o vėliau galiausiai susitiks prie tos pačios meilės prarajos. Deja, likimas nenuspėjamas, kaip ir gerokai pasikeitusio Dreiko veiksmai. Jie, tie meilės įtakai pasidavę veiksmai, ir atėmė iš brolio gyvybę, jo sielą paaukojus demonams. Regis, tai buvo tik dar vienas sprendimas jo naudai, kuris ne tik išvadavo merginą nuo varginančių santykių, bet suteikė tvirtą santykių pagrindą jam pačiam. O pastarasis vis tvirtėjo ir tvirtėjo, kol galiausiai buvo notariškai užtvirtintas santuokos saitais vos po pusmečio. Dar tvirčiau šis buvo suveržtas tada, kai pasaulį išvydo jų dukrytė. Maža, niekuo nenusikaltusi gyvybė buvo dar vienas džiaugsmas tamsos pritvinkusiame Sebastiano gyvenime. Ironiška, tačiau kaip greit sužibusi, taip greit ir užgeso ši maža džiaugsmo viltis, kainavusi tėvams ne tik skausmą, bet kardinalų Lėjos pasikeitimą. Banše tapusi žmona, sunkiai susitvarkanti su ištikusiomis nelaimėmis, netrukus po naujagimio mirties paliko Sebastianą visiškai vieną kapstytis iš širdį apsupusios tamsos. Laimei, vedamas ryžto ir drąsos jis susigrąžino moterį, tačiau viskas nebėra taip, kaip buvę...