Christopher Hugh Young

POSTAI · Subject: Christopher Hugh Young 2015-01-05, 22:23

Christopher Hugh Young

Demonas. Fiziologinis amžius siekia trisdešimt penkerius metus, o biologinis jau skaičiuoja virš tūkstančio metų. Anglas. Šeima seniai mirusi. Žmonos niekada neturėjo, bet ketino vieną kartą susižadėti, bet vyrui nesigavo taip, kaip jam norėjosi. Patinka moterys, nors jo demoniškoji prigimtis nesibodi abiejų lyčių.

GALIOS.
Lėlininkas. Kitaip tariant, gali valdyti bet kurios rasės individą. Priešininkas gali jausti kūno laisvės suvaržymus, atrodo, tarsi kas nors laikytų jį pririšęs ties galūnėmis ir tampytų kaip už virvučių pagal kažkieno užgaidas tarsi lėlę. Christopher taip pat gali neleisti priešininkui prabilti, bet jo galia labiau susijusi su kūno valdymu pagal vyro užgaidas

CHARAKTERIS.
Paprastai Christopher visada atrodo pernelyg linksmas ir patenkintas, nors po ta jo džiaugsminga kauke visada slepiasi žiaurus ir negailestingas demonas, kurio žodis dažniausia būna paskutinis. Kai situacija būna pati desperatiškiausia, jis vis tiek išlieka su ta lengva bei pašaipia šypsenėle, kuri, kitų neįgudusiai akiai, gali pasirodyti netgi miela ir kupina švelnumo. Po šiuo optimistiniu fasadu dažniausia slepiasi galios ištroškęs, protingas bei savo veiksmus gerai suplanavęs asmuo. Mėgaujasi, kai gali manipuliuoti kitais žmonėmis ir tiesiog dievina jausmą, kai visa valdžia yra jo rankose. Galima teigti, jog jis, kaip ir A.Hitleris, serga mesijaus kompleksu – yra tvirtai įsitikinęs, jog yra viršesnis už kitus ir, nors taip ir dažniausia būna, vis tiek mėgaujasi savo galia. Jei kas nors navyksta taip, kaip jis nori, jaučiasi sugniuždytas ir siekia keršto, dažniausia nesitenkina antra vieta arba pralaimėjimu, nors pasitaiko atvejų, kai, perlipęs per savo principus, nusileidžia kitiems, kurių nuomonė tokiu atveju yra geresnė.
Vyras visus savo rasės atstovus mato kaip bedvasius monstrus ir tiktai anksčiau jis buvo pakeitęs nuomonę, kai jo tuščioje širdyje apsigyveno meilė, bet ir tai netruko ilgai. Kai vienu momentu jis atrodė apsvaigęs iš meilės, kitą akimirką buvo galima pastebėti dar baisesnę jo pusę – destruktyvus, žiaurus, šaltakraujiškas kontrolės maniakas, nesugebantis valdyti pavydo ar neapykantos priepuolių. Būtent dėl to galima teigti, jog Christopher yra labai nenuspėjamas vien dėl to, jog sunkiai sugeba valdyti emocijas ar tuo labiau, jų nedemonstruoti taip audringai.
Galima pastebėti, jog Hugh yra labai smulkmeniškas ir tiesiog aistringas kolekcionierius. Christopher apskritai yra labai vaikiškas iš prigimties, nors kartais gali pasirodyti ir visiškas nesubrendėlis. Kartais jo džiaugsmas perauga į nekantrumą, kas dažniausia erzina. Iš senųjų demonų jis yra pats smalsiausias ir kaip vaikas ima džiaugtis net ir tuo dalyku, kuris vėliau galėtų pakenkti jam pačiam. Vyrui nereikia piknaudžiauti savo valdžia, bet dažniausia jis bijo ją prarasti ir dažniausia daro viską, jog ji išliktų jo rankose. Demonas nėra nežmoniškai žiaurus ir stengiasi išsiversti be kovos.

ISTORIJA.
Pusę savo egzistencijos demonas atsimena kaip gyvenimą pragare. Karštos liepsnos visada maloniai šildė jo supuvusią sielą, tad jis niekada ir nesiskundė. Nebuvo vienas iš tų užguitų demonų, kurie lenkė nugaras, bučiavo kitiems kojas ir meldė malonės ir galios. Jau nuo pat pradžios žinojo, jog taip niekada nebus, jog jis niekada nesilankstys kitiems, jog pats vers kitus lenktis jam po kojomis, tad jo troškimai greitai pildėsi – nuo smulkių darbų vykdytojo Christopher tapo vienas iš pagrindinių, kuris rūpinosi tvarka pragare, bent jau savotiškai, nes tvarkos ten niekada nebūdavo.
Žemė niekada jo nedomino. Niekada nenorėjo ten nukeliauti, tuo labiau, trintis aplink tuos kvailus individus, dar vadinamus žmonėmis. Tiesa, dar labiau nenorėjo trintis aplink kitų rasių atstovus. Buvo vienas iš tų, kuriam nepatiko kitų draugija, dažniausia mėgdavo vaikščioti vienas, apmąstyti kokius nors veiksmus vienas ar tiesiog vadovauti vienas. Christopher šioje srityje nereikėjo pagalbininkų. Ir visgi, buvo išsiųstas į Žemę dėl per didelio angelų skaičiaus, demonai ėmė baimintis, jog jų valdžia silpnėja.
Hugh atsidūrė pačiame įvykių sūkuryje. Iš kiekvienos rasės buvo imami po pora atstovų – du vyrai ir dvi moterys – į eksperimentinį “žaidimą”, nors to žaidimu tikrai nebuvo galima pavadinti. Visi jie buvo apgyvendinti požeminiame rūsyje, kur driekėsi milijonai siaurų tunelių. Tik visiškas beprotis galėjo leistis tais tuneliais ieškoti kelio iš rūsio, nes tuose tuneliuose galėjo laukti tiktai badas arba žiauri mirtis. Kiekvienam asmeniui buvo įmontuota mikroschema, kuri slopino arba visiškai gožė kiekvieno rasės atstovo individualias galias. Jie galėjo naudotis tiktai savo instinktais, fizine jėga arba protiniais gebėjimais. Buvo norima sužinoti ar įmanoma paprastiems žmonėms dirbtiniu būdu įgauti tokių pat galių, kokias turi antgamtinio pasaulio atstovai. Vampyrams, angelams, demonams, paranormalistams, banshee ir kitiems buvo atliekami bandymai, nuleidinėjamas kraujas, jie buvo kitaip tikrinami ir rezultatai nuodugniai aprašomi. Jau po kelių dienų kilo nepasitenkinimas – pirmieji šį gestą pradėjo demonai. Kai kurios demonės buvo nepatenkintos, jos žadėjo išpjauti visus rūsyje esančius asmenis, jeigu jų neišleis arba jei su jomis nebus elgiamasi deramai. Christopher šioje situacijoje buvo ramus. Nors jautėsi šiek tiek nusilpęs, kelti skandalo neketino, bet pašiepti demones sugebėjo. Jos dar labiau įniršo. Likęs demonas su kitomis dviem pasitraukė nuo Hugh ir paliko jį vieną. “Tvarkykis vienas” – buvo jų pasakymas, nors vyras nesiskundė. Tiesa, tuo metu tai buvo pirmi ir paskutiniai jo žodžiai, nes jis retai šnekėjo, o ir neturėjo su kuo. Dar po kelių dienų ėmė dinginėti kitų rasių atstovai. Iš pradžių dingo du paranormalistai, vėliau ir du angelai. Tuneliuose buvo galima užuosti saldų jų kraujo kvapą. Vampyrai nerimo, o tokios suirutės tik ir tetroško trys demonai. Vieną naktį Christopher nubudo nuo riksmų. Buvo girdėti lūžtančių kaulų garsas, merginų klyksmai. Staiga kažkas susmuko tiesiai ant jo. Tai buvo viena angelų rasės atstovė, daili tamsių plaukų mergina. Atrodė persigandusi ir nesusigaudanti aplinkoje. Aplinkui pasigirdo šnypštimas, kažkur netoliese krizeno dvi demonės, vampyrai tik ir laukė progos, kada galės nusičiupti šį dailų kąsnelį. Tai galbūt buvo veikiau tam tikras principo reikalas, nei merginos gelbėjimas, bet jis jos neatidavė tiems parazitams į gniaužtus. Tyliai liepęs laikytis šiai už jo nugaros, vyras sunkiai pakilo nuo žemės. Jautėsi nusilpęs, bet kovoti dar galėjo, net neketino pasiduoti. Be to, kažkas toje merginoje sužadino jo didvyriškumą. Dvi naktis vyras laikėsi ir neleido jiems nė žingsniu arčiau prisiartinti prie merginos, kol galiausia sunkiai uždarytos durys atsidarė. Jie buvo du likę gyvi asmenys. Jų niekas negaudė, niekas nesekė, jiems žengus pro rūsio duris. Christopher lyg ir ruošėsi palikti merginą, lyg ir norėjo tai padaryti, kas ji jam – niekas, bet kažkas sulaikė, tad jis pasistengė, jog mergina saugiai nukeliautų iki miesto, bet net ir tada jis nenorėjo nuo jos trauktis.
Tada jis suprato, jog geruoju tai nesibaigs. Kažkas sunkus ir nenugalimas užgulė jo krūtinę, jo seną, supuvusią sielą aplankė toks tyras, dar niekada nejaustas jausmas. Jis buvo apsvaigęs iš meilės, atrodo, galėjo dėl tos merginos padaryti viską. Jie apsigyveno kartu, atrodė, kad ir mergina jaučia tą patį, bet…su meile atėjo vis sunkiau kontroliuojamas pavydas, vis sunkiau kontroliuojami pykčio priepuoliai. Jo senoji prigimtis ėmė rodytis visu gražumu.
Ta diena turėjo būti ypatinga. Jis nusprendė pradėti viską nuo pradžių. Puokštė gėlių buvo pamerkta ant stalo, degė kelios žvakės. Vyras vos šyptelėjo, žiūrėdamas į dėžutėje žvakių liepsną atspindintį žiedą. Praėjo valanda…dvi…praėjo suknistos trys valandos. Grįžusi mergina turėjo pakraupti. Visas butas buvo sujauktas, stiklinė vaza su gėlėmis mėtėsi kažkur kampe, po ąžuolines grindis voliojosi stiklo šukės. Visas butas buvo tarsi po katastrofos. Iš tamsos išniro Christopher. Buvo įsiutęs. Jis pats nesuprato, kaip ėmė šaukti ant merginos, kaltinti ją. Juk puikiai žinojo, jog tas šlykštus padugnė prie jos lenda. O galbūt jai tai patinka…? Jis sustojo tik tą akimirką, kai jau buvo sudavęs kelis smūgius savo mylimai moteriai.
Ji išėjo. Tą pačią akimirką žiedas kelnių kišenėje prilygo sunkiausiam akmeniui. Sielą vėl užgožė tamsa. Ir ta tamsa nesitraukia iki šiol.