DIDELIS DVIAUKŠTIS NAMAS MIESTO PAKRAŠTYJE.

Emerentiana sunkei suvokė kas vyksta, nuo suleisto preparato jai spengė ausyse, o akys buvo lyg migla aptrauktos. Visas pasaulis staiga tapo kitoks, lengvesnis, pritilęs. Net gerklėse stovinti žarnelė jau nebebuvo svarbi, visi angelės pojūčiai atbuko lyg gerai užvartojus narkotikų. Tačiau net per šią miglotą būseną ji išgirdo, o gal pajuto,kad kambaryje vyksta pokyčiai. Šiaip pastovų ir įprastai ramų aparato pypsėjimą prie jos kojų nustelbė balsai ir sumaištis. Paskutinis dalykas ką ji regėjo buvo tamsiaplaukės vampyrės veidas, toks netikras ir apsimestinai malonus. Dar šiek tiek blaivi sąmonė Emerentianą skatino judėti,kažką daryti,tačiau kūnas buvo it akmeninis, visi raumenys tokie suglebę,kad mergina net savo galvos pasukti tinkama puse sunkiai galėjo. Tada staiga viskas apsivertė. Tiksliau ji apsivertė. Kėdės atlošas sunkiai trenkėsi į žemę nutraukdamas dalį į ją suleistų adatų, beje, gana skausmingai. Em suinkštė, bet pajuto,kad viena jos ranka atsilaisvino, tad naudodamasi palankiomis aplinkybėmis bandė išvaduoti savo rankas iš šlykščių, jau iki gyvo kaulo įgrysusių antrankių. Tada jos akiratyje pasirodo Sariel siluetas. Ji negalėjo paaiškinti kaip atpažino jį net būdama tokios būklės, tačiau ji puikiai žinojo, kad tai jis. Vyrui šnekant ji girdėjo jo keistai raminantį balso tembrą, nors žodžiai buvo jai sunkiai suvokiami. Jam geriant jos kraują ji tik pasimuistė, bet iš tiesų nebuvo nieko ką ji galėtų padaryti, o ir kitos išeities išties nebuvo. Sariel arba jai padės arba ne. Jis ir tik jis buvo vienintelis jos bilietas iš šios klaikios vietos.
Emerentiana ne iš kart suvokė,kad patalpoje ji jau viena. Lėtai kvėpuodama ir stengdamasi neprarasti sąmonės,kuri dabar veikė kaip blogai sujungta lemputė, ji pamažu išlaisvino savo kairiąją ranką iš pančių ir iš karto sugriebė už žarnelės buvusios burnoje. Grubiai ją ištraukusi moteris kelis kartus sužiaukčiojo ir galiausiai išvėmė šiek tiek to bjauraus skysčio kuris į ją buvo pumpuojamas jau penkiasdešimt metų. Vaistų poveikis niekur nedingo, bet Em sugebėjo ne tik ištraukti iš savo kūno likusius vamzdelius, bet ir išsivadavus iš geležinių antrankių nušliaužti iki pravirų rūsio durų. Deja ten jos laukė nemaloniai statūs laiptai kurie vedė viršun ir teko sau pripažinti,kad jų net labai norėdama ji neįveiks. Atsidusus moteris tiesiog sėdėjo atsirėmusi į duris lėtai mirksėdama. Šviesios žydros akys apatiškai stebėjo jos purvinų kojų pirštus , galėjo prisiekti,kad taip prasėdėjo kelias valandas, nors greičiausiai prabėgo vos kelios dešimtys minučių kai Sariel tvirtos rankos suima jos apgailėtinai išsekusį kūną ir nuneša į lauką. Grynas oras....pagaliau grynas oras. Ji neužuodė nieko panašaus taip ilgai,kad tai sukėlė trumpą ekstazę, patekusi į mašinos vidų nebūtų galėjusi pasakyti ar kada per savo gyvenimą yra gulėjusi ant ko nors patogesnio. Pramerkusi drėgas akis ji pamatė tamsų Sariel siluetą prie mašinos vairo, o šiek tiek pasukusi žvilgsnį galėjo stebėti naktinį dangų ir švysčiojančius pro šalį gatvės žibintus. Emerentiana nusišypsojo. Po tiek metų ji vėl gali matyti dangų, vėl jausti vėja ant skruostų, kvėpuoti grynu oru. Šiaip ne taip pakėlusi ranką angelė palietė šaltą stiklą lyg būtų norėjusi paliesti patį dangų. Po kiek laiko mašina pagaliau įsuko į seno apleisto pastato įvažiavimą ir sustojo. Em jau buvo kiek prasiblaiviusi ir pamėgino pati atsistoti,tačiau daugiau kaip pusšimtį metų nenaudoti raumenys buvo sustingę ir glebūs todėl Sariel turėjo jai padėti nusigauti iki pastato,kurio vidus nebuvo labiau svetingas nei jo išorė. Patekus vidun jie abu pakilo į antrą aukštą kur matyt kažkada buvo miegamieji. Dabar kambariai atrodė klaikiai. Tapetai apsipleišėję, vietomis iš vis nukritę, pro lubas aiškiai varvėdavo vanduo, o visus kampus dengė ne tik storas dulkių sluoksnis, bet ir pelėsis. Visgi viename iš kambarių, kuris buvo dar neišvogtas ir neapdergtas benamių bei narkomanų, buvo lova. Visa suklerusi, vargiai tinkama naudojimui,tačiau tai buvo lova, ir tai buvo geriau nei nieko. Daugybę kartų sumirkęs čiužinys buvo dar drėgnas ir atsidavė pelėsiais, bet tai netrukdė Emerentianai prigulti. Ji ir pati atrodė ne ką geriau nei ta lova. Jos kūnas buvo taip sulysęs, kad priminė skeletą, burna veide atrodė neproporcingai didelė, kaip ir akys sukritusios į akiduobes. Mergina buvo apsivilkusi kažką panašaus į naktinius marškinius,matyt medvilninius,tačiau per laiką jie buvo suplyšę ir tokie purvini,kad neaišku kokia jų tikroji spalva ar paskirtis. Em atsiduso, kambario gale buvo didžiulis apvalu langas, ji pasisuko į jį. Ja bet kokia sąsaja su išore traukė kaip naktinį drugelį traukia šviesa. Bet kokia patalpa jai priminė kalėjimą, mieliau būtų lauke, tačiau net apsvaigus ji suprato,kad tai būtų be galo neapdairu ir kvaila.

Sarielis netruko atpažinti Švedijos gatvių ir visų šiai šaliai būdingų bruožų. Pradžioje sustojo prie pirmo pasitaikiusio, nuošaliau stovinčio viešbučio, tačiau suvokęs, jog dar nežino ką su Em darys, archangelas pasirenka ne tokią "prašmatnią vietą". Tiesą pasakius jautėsi taip, it "sparnuotoji" būtų tiesiog apkrovusi Sarielį savo problemomis. Lyg jam savų būtų maža. Kūnas lengvai virpėjo, o žaidos ant delnų traukėsi labai sunkiai - atrodo audiniai sukibę kažkiek pažaboja kraujo tekėjimą, bet žiūrėk vėl pratrūksta. Neskaudėjo, tačiau erzino. Na, panašiai, kaip Sarielį dabar erzino absoliučiai viskas. Šiandien neabejotinai patyrė pažeminimą. Tiesiog galvoj netilpo, jog buvo įsivėlęs į tokią situaciją, jog egzistuoja tokių įžulių menkybių, kurios išdrįsta pasikėsinti į jo gerovę. Jautėsi suteptas ir išduotas savo paties prigimtinės teisės lengvu rankos mostelėjimu naikinti tokias padugnes, kaip šlykšti, gaivališka vampyrų rasė. Be jokios abejonės nepamirš ką šie Marijos žeme ropojantys parazitai daro angelams ir Sarielis vieną dieną turės savo kerštą. Bet iki tol reikia sutvarkyti kitas mažas smulkmenas...
Archangelas nerodė didelės vienybės su kitais angelais. Sarielis yra naudos siekėjas, sandorininkas, niekada nepadės tam, iš kurio kažko negaus mainais, ir negaus kažko tikrai gero. Žinoma kokia jam nauda iš išdžiuvusios, taipogi galių neturinčios Emerentianos? Svarstė, svarstė ir dar kartą svarstė visus galimus savo ėjimus bei galų gale motyvus, tačiau prieštaravimą greitai atsverdavo argumentas. Gal jam angelę tiesiog palikti? Bet geriau pagalvojus, ką jis gero vis tiek veiks, kol nesurado būdo kaip pastatyti save ant kojų?.. Žinoma tokia atsvara skamba absurdiškai, tačiau potencialiai naudingos veiklos trūkumas tam tikrais momentais taip sukdavo galvą, kad rodos pats ieškodavo problemų. Kaip antai šlaistymasis gatvėm sutemus. Ši geniali idėja galiausiai baigėsi malonia išvyka į Skandinaviją. Ir žinoma ryšio su prarastais giminaičiais atnaujinimo.
Kuo puikiausiai pažinojo Emerentianą. Ir netgi artimiau nei kitus brolius bei kitas seseris. Kartais pasitaikydavo tokių atvejų, kuomet du angelai "susikukuodavo", tačiau Sarielio požiūriu toks reikalas buvo panašus į kažkokią nesąmonę. Su Emerentiana bendravo daug ir jų draugystė buvo tikrai graži. Visuomet žiūrėdavo į ją kaip į jaunesniąją sesutę, kuriai taip reikia vyresnio brolio globos, išminties ir kartais stiprios rankos. Sarielis mielai pažindino angelę su žmonių pasauliu kol šis pradėjo Em taip patikti, jog ji norėjo jame pasilikti. Bet ne viena, o su juo kaip draugu, kaip gyvenimo žemėje partneriu. Archangelas nepuoselėjo panašios vizijos ir demonstruodamas didžiulį atsidavimą Dangaus karalystei, paliko savo seserį. Nuo to momento daugiau jokių žinių apie ją negirdėjo. Sąžinė kartais nubusdavo, bet Sarielis puikiai tildydavo ją apatija, tą kraują stingdančiu šalčiu, kuris panašėjo į archangelo ištobulintą savisaugos instinktą, kuris kovodavo su viskuo, kas galėtų padaryti Dangaus karį pažeidžiamu.
Buvo purvinas, kruvinas ir žiauriai pavargęs. Mielai gi prigultų prie Em, kad ir ant to bjauraus čiužino - taip atrodė pirmiausia šovusi idėja, kurią greitai nugynė šalin. Juk jam viskas gerai! Vietoje užtarnauto poilsio palieka angelę kambaryje vieną. Bet prieš tai papuošia duris ir visas sienas krauju išpieštais simboliais, kurių visuma sudarė apsaugą nuo burtų, galinčių susekti angelus.
Praėjo ne viena valanda. Ką tuo metu veikė Sarielis? O gi svarstė, ir netgi labai intensyviai, kaip jam dabar elgtis: grįžti į kambarį ar ne. Juk jei grįš, tokiu atveju Emerentiana neabejotinai blaškys Sarielį nuo jo pagrindinio tikslo atgauti galias, rasti Kendrą ir nudėti kiekvieną, kuris prisidėjo prie to, jog jo mylimosios sielą prarytų pragaro liepsnos. Be to, slapstytis nuo archangelą medžiojančių demonų yra tikrai lengviau, kai esi vienas. Slėpti du angelus - neabejotinai sunkiau. Sarielis nieko nelaukęs prasikanda riešą ir jį krauju plūstantį prispaudžia prie Em burnos. Širdis suvirpėjo po to kai pajuto tą šiltą, globėjišką jausmą, kurį puoselėdavo seseriai. Sutrikimo neparodo netgi sau pačiam. Atsiraukęs, paskubomis nusivelka purviną džemperį, o paskui po juo gludusią paprastą trumparankovę maikę, kurią suplėšo į kelias dideles skiautes. Šiomis tvirtai apriša delnus bei riešą, tikėdamasis kartą ir visiems laikams sustabdyti tą erzinantį kraujavimą.
- Negaliu patikėti, kad leidaisi išnaudojama tų sušiktų atmatų toje sušiktoje kraujo laboratorijoje. Gal praradusi priėjimą prie Dangaus karalystės praradai ne tik sveiką protą, bet ir savigarbą?-puolamai klausteli, be jokių pasicackinimų imdamas apeliuoti į Emerentianos laboratorinės žiurkės amplua,-Kiek metų lindėjai tam smirdančiam rūsy, atrodai kaip sušikta mumija, kurią prieš tai išdulkino būrys į nekrofiliją linkusių iškrypėlių,-šypteli it pasididžiuodamas savo iškalba. Ne, Sarielis nesiekė Em pažeminti, tiesiog nesuvokė, kaip ji LEIDOSI būti šitaip niekinama. Archangelas net smarkiai sutrenktas į galvą nenustotų manyt, jog angelas - su galiomis, ar be jų yra neįveikiamas, jeigu yra stiprus ir nepažeidžiamas savo siela. Ne neįtikėtini fiti miti yra angelų stiprybėje, o jų tikėjimas.

Nors angelai laiko tėkmės nejaučia taip kaip žmonės derėtų paminėti,kad Sariel ir Emerentiana pažįstami ilgai, labai ilgai. Nebuvo neįprasta dangaus karalystėje esantiems angelams susirasti draugus ar net susiporuoti,tačiau nereikėjo būti išminčium jog pastebėtum,kad Em ir Sariel tandemas buvo...na šiek tiek neįprastas. Šaltas, griežto būdo, ir lyg šachmatų lentoje savo gyvenime apskaičiuojantis kiekvieną savo ėjimą Sariel kurio veidą šypsnis iškreipdavo tik ypatingomis progomis visiškai nederėjo prie vėjavaikiškos, linksmos, vietoje nenustygstančios Emerentianos, kuri labiau buvo linkusi vadovautis jausmais nei šaltu protu. Galbūt todėl Sariel jautė norą globoti šią nutrūkgalvę būtybę, bet net jis negalėjo numatyti ar apsaugoti Em nuo jos pačios pasirinkimų kurie, deja, bet ją pražudė. Paskutinį kartą archangelą Emerentiana matė kaip tik tą kartą, kai kupina vilčių ir užsidegimo jam pasiūlė keliauti į žemę tik šį kartą pasilikti kiek ilgėliau, pajusti žmogišką gyvenimą. Tačiau Sariel akivaizdu buvo numatęs sau kitų planų ir atstūmė tokį, jo manymu, kvailą merginos pasiūlymą. Bet toks vyro sprendimas nesustabdė Em, teisingiau jis net dar labiau paskatino angelę, kuri nieko nelaukusi išvyko ir ketino niekada nebegrįžti į dangaus karalystę. Ji jautėsi įskaudinta, išduota, Sariel jai buvo daugiau nei tik draugas ar brolis. Tiesa ta, kad Sariel buvo pirmoji Emerentianos meilė. Galbūt todėl dabar jai buvo gėda ir skaudu vėl matyti vyro veidą, girdėti jo balsą net ir po tiek laiko. Bet neužtektų ir viso pasaulio laiko ištrinti Sariel iš merginos širdies,pirmoji meilė niekada nenumiršta, ji lieka kaip skaudus atsiminimas ir įrodymas,kad gyvenimas dažnai nuvilia. Net jei prabėgtų dar šimtas,o gal net tūkstantis metų vėl išvydusi Sariel veidą Em pajustų tą keistą dilgčiojimą paširdžuose, karštį užplūstatį jos kūną ir deginantį kaip pragaro ugnis ir džiaugsmą,kad vėl turi galimybę būti bent šalia garbinamo asmens. Tai greičiausiai buvo žmonių pasaulio įtaka, tačiau būten šis jausmas ir atmerkė angelei akis, jai nebuvo vieta danguje. Ji žmogišesnė už daugelį angelų ir niekada nebūtų sugebėjusi taip kruopščiai ir puikiai atlikti visų jai skiriamų užduočių. Bet pabėgusi ji nusikalto ir vos pasiekusi savo indą, kaip ir archangelas, pastebėjo,kad šis pažymėtas. Nuo tada įvykiai klostėsi tik blogiau, nes iš dangaus Emerentiana nusileido ne viena.
Tylus čežėjimas kurį ji girdėjo it pro miglą greičiausiai buvo po kambarį judantis Sariel kūnas. Emerentiana neturėjo jėgų šnekėti,padėkoti ar paklausti kaip angelas atsidūrė tame rūsyje, kas nutiko. Dabar ir nebuvo svarbu. Mergina buvo sukaupusi visas jėgas į savo kvėpavimą,kurį staiga pasidarė vis sunkiau ir sunkiau valdyti. Įkvėpti. Iškvėti. Įkvėpti. Ji lėtai ir giliai kvėpavo karts nuo karto atmerkdama apsiblaususias akis ir žvilgsniu mėgindama surasti Sariel. Pakėlusi ranką mergina įkiša kelis pirštus į burną ir po kiek laiko ištraukia dantį, pavarčius jį kiek delne numeta šalin. Jei Sariel dabar ją paliktų greičiausiai vargiai išgyventų, buvo per silpna pati susirasti maisto ar ką nors,kas galėtų jai padėti atgauti jėgas. Galiausiai vyro siluetas pasirodo be galo arti jos uglebusio kūno ir ji aiškiai gali matyti jo veidą. Tada pajunta šiltą lipnų skystį krintantį ant jos lūpų ir beveik instinktyviai praveria šias leisdama kraujui užpildyti jos burnos ertmę. Įgavus šiek tiek jėgų godžiai įsikimba į vyro riešą dideliais gurkšniais rydama kraują lyg tai būtų narkotikas, bet tada Sariel atsitraukia ir moteris tik žiopteli vėl susmukdama purvinoje lovoje. Kelias akimirkas kūną buvo užplūdęs keistas šleikštulys, bet jis greitai dingo, pasaulis aplink pagaliau nustojo suktis ir visas stojo į savo vietas. Gal elias minutes kambaryje tvyrojo absoliuti tyla, girdėjosi tik plyštančios medžiagos garsas. Tada patalpą užpildė Sariel balsas ir Em užsimerkė.
- Nežinau...- pasako pagaliau atsako nemaloniai gergždžiančiu balsu, tada sukaupusi jėgas atsisėda lovoje ir apsidairo, nuleidusi akis apžiūri savo kaulėtas rankas. Jitikrai atrodė kaip mumija, bijojo net pažvelgti į suskilusį veidrodį kitam kambario gale. Emerentiana buvo labai graži, o tiksliau, tai jos indas buvo labai gražus. Šviesūs, aukso atspalvio plaukai visada dailiai krisdavo ant pečių, švelnios žydros akys, ir grakšti figūra vedė vyriškosios lyties žemės gyventojus iš proto. Dabar visatai buvo sunykę, net keista kaip per tiek laiko gali pakisti kūnas.
- Tai žinoma nebuvo mano pasirinkimas...-pasako tyliai ir pakelia akis į vyrą.
- Aš priešinausi, nemenką jų skaičių pasiunčiau į pragarą, tačiau jų buvo daug..labai daug,o aš silpau kiekvieną dieną vis labiau. Šitas kūnas be priėjimo prie galių galiausiai pasidavė.- pasako ranką užkišdama už marškinių ir pirštų galiukais paliesdama ant nugaros esantį ženklą. Tai buvo jos nelaimė ir prakeiksmas kurio ji nusipelnė. Didžiausias skirtumas tarp judviejų dabar ir buvo tikėjimas. Emerentiana nežinojo ar vis dar tiki kūrėju, ar vis dar jį myli. Tik ne po visko kas nutiko, o ir jis neparodė prielankumo angelei.

Archangelui nebuvę taip jau ir lengva klausytis angelės. Dar sunkiau buvo į ją žiūrėti. Į tokią visiškai išsekusią, nukankintą. Joks angelas, puolę ar ne neturėtų taip atrodyti.
- Sakai tai nebuvo tavo pasirinkimas?-klausteli ryškiai ironišku tonu. Į viršų šovę antakiai kurį metą nepajegia nusileisti,-Ar tave varė lauk iš Dangaus, kad tu nusprendei apsigyventi šitame beplaukių beždžionių pasaulyje?-puolanti anchangelo pozicija niekur nedingo. Iš pykčiosukandęs dantis, Sarielis mikliai atsiduria prie Emerentianos "guolio" ir ilgi, vėsūs jo pirštai suima angelės veidą, kad užsimegztų bent kiek intymus akių kontaktas.
- Visa tai, mieloji, yra ne tik tavo pasirinkimas, bet ir tavo pačios kaltė,-šaltakraujiškai tėškia, atitraukdamas rankas nuo pašnekovės skruostų,-Manai kažkas panašaus būtų nutikę jeigu būtum likusi su manimi?-retoriškai paklausia nukreipęs į Em patį giliausią, kiaurai veriantį žvilgsnį kokį tik sugeba padaryt.
- Galbūt viskas būtų absoliučiai kitaip, galbūt mes abu iš viso nebūtumėm papuolę į tokią situaciją ir pasidabinę tokiomis išdegintomis grožybėmis,-Sarielio veide akivaizdžiai šmėkšteli nusiminimas. Atrodo vieną, bet ilgą akimirką ant pečių užgula visos dabar susidariusios problemos. Vyras giliai iškvepia, nepritrūkęs jėgų vyti nepageidaujamas mintis šalin.
Sarielis atsistoja, lėtai nužingsniuodamas prie dulkėmis ir voratinkliais pasidengusio lango, pirštais perbraukdamas per stiklą. Mintys nukeliauja kažkur toli toli. Kažkur į tuos laikus, kai buvo tikras, orus Dangaus karys, kuomet emocijomis ir mintimis jokio sąlyčio su žmonių pasauliu neturėjo. Meilė Kendrai neabejotinai pakeitė Sarielį ir stovėdamas čia, šąlantis, alkanas, pavargęs, be galių, kraujuojančiais delnais - tiesiog apgailėtinas, negalėjo pasakyti ar vertinant visus įvykius logiškai, jam tai patinka. Jautėsi toks silpnas... Tarsi būtų išdavęs savo egzistencinį tikslą. Juk visuomet vadovaudavosi nuostata, kad žmonių pasaulis turėtų būti paliktas žmonėms.
Eilę dešimčių metų gyventi žemėje jam buvo tikras iššūkis. Kendra iš lėto seno, o Sarielis liko toks pats kaip tada, kai pirmąjį kartą priėmė šį žmogiškąjį pavidalą. Kartą į penkis metus jie keisdavo gyvenamą vietą. Iš pradžių prisistatinėję žmonėms kaip sutuoktiniai, jie ilgainiui tapo giminaičiais ir net motina su sūnumi. Tie šešiasdešimt metų su mylimąja jam praėjo kaip keli akimirksniai, o Kendrai tai buvo vieno jai duoto gyvenimo patirtis. Tačiau neįkainojama visais aspektais. Tiesa, niekuomet nebuvo išdavęs Dangaus karalystės. Sarielis ir toliau atlikinėjo savo pareigas, o mylimoji visada žinojo kokios jos pavojingos. Ji palaikė archangelą, priimė jį tokį, koks jis yra ir niekuomet nespaudė "sužmogėti". Net tada, kai jų "šeimoje" pradėdavo trūkti pinigų, kai gimus vaikams Kendra negalėjo dirbti. Ji niekada neklausdavo iš kur Sarielis ima tuos pinigus. Vargu ar atsakymas jai būtų patikęs.
Su sūnumi bei dukra archangelas artimai nebendravo. Aplamai Dangui tarnaujančiam angelui susilaukti atžalų su mirtingąją yra didelis nusižengimas. Tėvystės faktą Sarielis meistriškai slėpė. Abu pusangeliai gyveno normalius žmonių gyvenimus, o su tėvu susisiekdavo itin retais atvejais. Jie abu žinojo, kad dėl jų pačių saugumo tas yra daroma. Ne vieną kartą Sarielio priešai bandė pasinaudoti jo silpnybei Kendrai ir ne kartą mergina buvo patekusi į iš ties pavojingas situacijas. Tiek Sarielis, tiek Kendra žinojo, kad statyti į tokią padėtį savo vaikų negali. Juos taikiai ir ramiai augino Kendros sesuo Vokietijoje. Širdyje visuomet jautė apmaudą dėl to, jog negalėjo mylimajai duoti normalaus gyvenimo ir buvo dėkingas dėl to, kiek savojo ji aukojo jam. Tiesiog Sarielis niekuomet nebuvo patyręs tokios meilės. Tokios... asmeniškos, intymios bei aistringos. O egzistuojant tiek tūkstantmečių išties sunku patirti kažkokią sensaciją.
Visas šis beviltiškumo jausmas archangelui taip pat buvo naujas. Ir viskas ko labiausiai bijojo, tai bijojo pasimesti ir nebesugebėti rasti išeities iš viso šito nesėkmių liūno.