Gabriel Augustus Dubois

Ilgus metus praleidęs tarp žmonių ir negrįžęs į visų angelų taip aukštinamą dangų, Gabrielius ėmė žmonėms jausti šiokią tokią simpatiją. Juk ir jis toks pats buvo, darė tas pačias klaidas, nesvarbu, kad to neprisimena. Todėl su visais Dubois bendrauja pakankamai šiltai. Be to, dabar turi galimybę būti šalia moters, kurią taip senai palaidojo. - Negalėčiau būti kitoks, Bianca. - Tyliai ištarė, prieš jiems pajudant link rūmų. Keliaujant koridoriais, kurie ankščiau pasirodė tokie klaidūs, Gabrielius įdėmiai klausėsi ką pasakojo šviesiaplaukė ir dėjosi į galvą visas šios pilies istorijos detales, šen bei ten paklausdamas. Pasiekus kambarius, angelas kiek pasimetė. Jų buvo be galo daug ir sudėtinga išsirinkti. - Sunku pasirinkti, kai tiek daug durų. - Šyptelėjo ir priėjo prie vieno iš kambarių durų. Jos buvo šalia Biancos kambario. Tiesiog keli kambariai toje pusėje buvo neužimti. - Gal tiks šis. - Truktelėjo pečiais ir paspaudė rankeną. Atvėrus duris, Gabrieliaus nosį pasiekė šioks toks pelėsio ir dulkių kvapas. Tačiau nebuvo ko stebėtis rūmai - tikrai seni. Tačiau tai angelui nebuvo itin svarbu. Įžengęs į dabar jau savo kambarį, Gabrielius apsižvalgė. Prie lango stovėjo plati lova, šalia stalas ir kitoje pusėje durys į vonią bei šalia jų - spinta. - Rodos viskas ko man reikia. - Tarstelėjo, pasisukęs į Biancą.

Bianca šiek tiek nustebo, kai angelas išsirinko kambarį esantį prie jos kambario. Nuo dabar jie dar bus ir kaimynai, o ši idėja itin sudomino Monette. Juk prieš gerą valandą Gabrielius minėjo, kad Bianca jam kažką primena iš praeities. Nors Iris ir buvo žmogus, tačiau ji atsargi, todėl minčių kertelėje pasižymėjo, kad pasidomės apie šį angelą kur kas daugiau. - Puikus pasirinkimas. Iš balkono atsiveria tiesiog nuostabus vaizdas. Tiesą pasakius, sodas man visada iš viršaus atrodė gražesnis, - šyptelėjo mergina įėjusi kartu su Gabrieliumi į kambarį. Kadangi Monette žinojo visų kambarių išplanavimus atmintinai, ji priėjo prie rašomojo stalo ir atidariusi stalčių ištraukė didžiulį katalogą. Padėjusi katalogą ant stalo, pirštu pakvietė angelą prieiti arčiau. - Turėtum perversti jį, išsirinkti norimą dizainą. Katalogo gale prikabinti maišeliai su dizainų pavadinimais. Atrišus maišelį, pasklis burtai ir kambarys pasikeis į norimą, - atvertusi paskutinį puslapį parodė visus esančius maišelius. Tuomet šiek tiek pasitraukė nuo katalogo ir pati įsitaisė patogiai ant lovos. Atsigulė ant jos pilvu į čiužinį, rankomis pasirėmė į smakrą ir mosikuodama kojomis stebėjo angelą, kuris tvarkosi su kambario reikalais galutinai.

Gabrielius matė merginos nustebimą, tačiau nieko nesakė ir tik prikando lūpą, supratęs, kad reikėjo paėjėti toliau ir pasirinkti kitą kambarį, o ne pasiduoti akimirkos impulsui, gerai visko neapgalvojus. - Tuomet tikrai gerai pasirinkau. Manau bus tikrai gera pasėdėti balkone ir stebėti kaip kyla saulė. - Garsiai pagalvojo Gabrielius ir toliau klausėsi merginos dėl tų visų katalogų ir kambario apstatymo. Išties angelui nieko nereikėjo, tačiau jei jau sekretorė liepia, tai Gabrielius tikrai neprieštaraus pasirinkti ką nors įdomaus. Todėl, angelas tiesiog linktelėjo ir ėmė vartyti katalogą, vis žvilgstelėdams į ant lovos gulinčią Biancą. Mergina atrodė išties žaviai. - Kaip sunku išsirinkti. - Atsiduso. - Nesu geras interjero žinovas. - Nutęsė ir tą akimirką pamatė visai įdomų kambario dizainą. Visa patalpa buvo apstatyta baltais arba juodais baldais, o sienos - baltos, ant vienos - juodi ornamentai. Toks dizainas puikiai tiko angelui. Greit atrišęs maišiuką, Gabrielius paleido kerus ir kambarys greit pasikeitė. - Ką manai? - Paklausė, apsižvalgęs kambaryje. Kadangi nieko neišmanė, tai Biancos nuomonė angelui dabar buvo labai reikalinga.

Stebėti iš tokios pozicijos angelą buvo tikrai patogu. Kiekvieną kartą jam pasisukus į Bianca, ši žavingai nusišypsodavo, o mintyse ieškojo atsakymų, kad iš tiesų šiam vyrui darosi, kodėl jis taip netradiciškai elgiasi ir yra per daug susidomėjęs rūmų sekretore. Galbūt jos ir neklausinėja, tačiau žvilgsnis viską išduoda. Mergina laukė tos akimirkos, kuomet kambarys pasikeis, itin mėgo stebėti kaip veikia raganių burtai. Angelui atrišus maišelį pasklido auksinės dulkės ir debesiui užpildant visą erdvę interjeras galiausiai galutinai pasikeitė. Bianca net cyptelėjo, kai lova įgavo kitą formą, bet paskui tik skambiai nusijuokė tokios savo reakcijos. Iris tuoj apsivertė ant nugaros ir atsigulė kryžiumi. - Tiesą pasakius, tai vienas iš gražiausių mano matytų interjerų. Turi puikų skonį, Gabrieliau, - užsimerkusi mergina pagyrė angelą ir tuomet rankomis paglostė švelnius pasikeitusius patalus. - Lova velniškai patogi, turėtum pabandyti, - aukštyn kojomis pažvelgė į vis dar prie stalo sėdintį angelą metus jam kiek provokuojantį žvilgsniuką.

Pasklidus aukso dulkėms, Gabrielius vos nepradėjo čiaudėti, mat jos kuteno angelišką nosį. Stebdamas kaip kiekvienas daiktas kambaryje keičiasi, tamsiaplaukis buvo kiek nustebęs, mat niekad iš taip arti nematė raganių burtų. Na, bent jau tokių. Aišku, Dubois nepamiršo ir Biancos. Jis vis stebėjo merginą, žvelgiančią į burtus ir besikeičiantį kambarį. Jai cyptelėjus, angelas išsyk pažvelgė susirūpinęs, tačiau tiesiog atsikvėpė, supratęs, kad šviesiaplaukei viskas gerai. Tiesiog Gabrielius niekad nepasitikėjo raganų kerais. Niekada nežinai ar viskas pavyks kaip norėta. - Džiugu, kad pasirinkau gerai. - Šyptelėjo. Išgirdęs Biancos pasiūlymą, nieko nesakęs, Gabrielius pakilo nuo kėdės ir atsisėdo ant lovos kampo. - Išties patogi. - Vėl kilstelėjo lūpų kampučius ir nužvelgė merginą. Tai jam vėl sukėlė prisiminimus apie Heleną. Angelui buvo sunku patikėti, kad merginos gali būti tokios panašios. Net savo būdu, kad ir kaip tai bebūtų keista. Visgi, Gabrielius tiesiog žvelgė į merginą ir netarė nė žodžio, pasimėgaudamas galimybe vėl stebėti tą, kurią prarado, nesvarbu, kad niekad neturėjo, kad ir kaip tai žudytų iš vidaus.

Mergina vėl persivertė ant pilvo, kad galėtų matyti angelo atvaizdą ne atvirkščią, o normalų. Bianca negalėjo nepastebėti, kaip Gabrielius akylai ją stebi, tačiau ji nesijautė dėl to nepatogiai, kaip tik tas nepaliaujamas žvilgčiojimas kurstė jos žmogišką smalsumą. - Tu ryte ryji mane akimis visą vakarą. Toks žvilgsnis turėtų būti pradžia žodžių arba veiksmų, tačiau Tu nieko nesiimi. Tik toliau žiūri... Tai mane veda iš proto, jaučiuosi, tarsi koks nematytas eksponatas, o ne realus žmogus, - Monette ėmė ir tiesiai šviesiai išpyškino ką galvoja, atidengdama visas kortas. Kartais ji iš ties per daug tiesmuka, tačiau su Gabrieliumi ji mažų mažiausiai norėjo žaisti. Dangaus rūmų gyvenotų paprastai Iris nevedžioja už nosies, todėl taip atvirai ir išsireiškė. Iš gulimos pozicijos mergina perėjo į sėdimą, atsisėdusi lotoso poza priešais Gabrieliaus kūną. - Ar tai susiję su ta mergina, į kurią esu panaši? Ar tik su manim pačia? - dar pasidomėjo Bianca visiškai nesidrovėdama savo minčių. Galbūt ji ir per daug nemandagiai klausinėja angelo, nepalikdama teisės į privatumą, tačiau smalsumas ją tiesiog žudė.