Kur prasidėjo šis kelias? Ir kodėl aš vis juo einu? Ar jis buvo nutiestas žmonių ar tokių būtybių kaip aš? O koks, iš tiesų, skirtumas? Tai tik dar keli nereikšmingi klausimai, kurių mano galvoje bene koks tuzinas tūkstančių. Velnias, šalta. Kodėl šis paltas nešildo? Kodėl man šalta? Rodos, jog einu šia linija jau amžinybe. Kiek valandų? Kur mano laikrodis? Nejaugi pamečiau? Aš turėjau laikrodį? Galėčiau užeiti į
ligoninę ir paklausti kiek valandų, bet negaliu išsukti iš kelio. Turiu eiti toliau.
Ta naktis buvo nerami ne tik už lango, kur siautė įpykusi audra, kokios miestas nematė jau gerus dešimt metų, tačiau ir ligoninėje, tiksliau devyniasdešimt trečioje palatoje, su kuria palyginti kitos buvo ramybės ir komforto oazės. Iš pirmo žvilgsnio jauna, rudaplaukė moteris klykė nesavu balsu, prakeikė ne tik visus esančius šalia daktarus, tačiau ir mylimąjį, stovintį vos už kelių žingsnių, prie pat sienos. Abejingą, su ironiška šypsena ir net šiokiu tokiu pasitenkinimu veide, jis stebėjo šį fiasko, kuris netrukus baigėsi naujagimio verksmu. ''Tai berniukas",-sušnibždėjo jėgas praradusi seselė, o moteris užuot palaimingai atsidususi pašoko lyg įgelta. Berniukas!? Riksmas atsimušė į keturias šviesias patalpos sienas, suskambo visuose kampuose. To negalėjo būti. Pagaliau sukluso ir visą laiką abejingumą spinduliavęs vyras. Jis išsitraukė iš vidinės švarko kišenės medinį kuolą ir ėmė grėsmingai artintis. Rudaplaukę moterį apėmė isterija - ji maldavo, rėkė, prašė nežudyti kūdikio, esą tai retas atvejis, berniukas išskirtinis, jis naudingas. Tik štai naujagimio tėvas nė nesiruošė žudyti savo pirmagimio. Jo sustabdyti negalėjo net daktarai, kurie nors ir bandė jį atitraukti, išvyti iš palatos, tačiau veltui. Buvo per vėlu - medinis kuolas įsmeigtas į širdį. Į jo žmonos širdį.
O taip. Tik lietaus man ir betrūko. Šaunu. Kodėl nelikau ligoninėje? Reikia paskubėti, galbūt dar pavyks rasti užuovėją prieš liūčiai įsibėgėjant. Kaip sunku bėgti. Kojos tarsi akmeninės, jos neklauso manęs, neapdairiai taško pasitaikiusias balas, kliūna net už mažiausių akmenėlių. Jaučiu, kaip drabužiai nemaloniai prilimpa prie kūno, dar labiau apsunkina judėjimą. Bet aš negaliu pasiduoti. Vaizdas aplinkui liejasi, rodos viskas aplinkui nurimsta, sustoja, numiršta. Kovoju tik aš ir lietus. Net vėjas, palankus mano šalininkas, net jis paliko mane vieną šioje dvikovoje, be jokios paramos, be jokio į priekį skatinančio gūsio.
Laiptai į rūsį. Žinau, jog nulipus jais manęs laukia užuovėja. Nesu buvęs čia, bet žinau. Ir atrodo pažįstu šį namą.
"Nešdinkis iš čia! Niekam tikęs padaras. Visai kaip ir motina!" Vyriškis buvo įsiutęs. Įsiutęs kaip niekad, nors pagrindo pykti neturėjo. Penkiolikmetis Ares stovėjo prieš jį akmeniniu veidu. Kaip jis troško, jog tą barzdotą išgamą būtų nužudžiusi dar jo motina. Moteris, kurios nepažinojo, nors ir netroško pažinti, tačiau tai jos kaltė, jog dabar jam teks teptis rankas, dėl tokio apgailėtino šunsnukio kaip tėvas. O juk vaikinas buvo kitoks. Valdė savo galias kaip niekas kitas, neskleidė chaoso ir negandų ten kur nenorėjo - dar vaikystėje suimdavo save į kumštį, pasipriešindavo savo prigimčiai ir genams. Tik ne visiems buvo lemta tai suprasti. Keletas kraujo lašų užtiško ant grindų. Jaunasis Thurman akimirkai nuleido žvilgsnį į tuos tamsius raudonus lašelius ir ironiškai šyptelėjo. Visai taip pat kaip jo tėvas tąkart palatoje. Akių pakelti nereikėjo. Netrukus ant grindų suklupo ir neseniai dar galingas ir aršus šio absurdiško dueto vyresnysis, netrukus iškeliavęs į pragarą, pas savo taip mylimą žmoną.
Įdomu kraujas išsivalo? Viešpatie, kodėl man iš viso rūpi. Šios sienos mane slegia, jos pernelyg daug žino. Pernelyg gerai pažįsta mane. Tik suprantu, kad jų nepažįstu aš. Turiu nešdintis iš čia kol visiškai neišprotėjau. Kur eiti toliau? Takelis link mokyklos visiškai netraukia, pasuku į kairę. Vėl tas pats monotoniškas kraštovaizdis. Už kelių mylių išvystu aikštelę. Apleistą mašinų stovėjimo aikštelę ir pasileidžiu bėgti jos link. Tik šįkart bėgu lyg akis išdegęs, galbūt dar nebus per vėlu.
Krūtinę slegiantis nerimas nedavė vaikinui ramybės jau keletą dienų. Tačiau nieko blogo neįvyko. Priešingai - viskas ėjosi idealiai. Nedidelė ramunių puokštė tvirtai suspausta jo rankose, veide šypsena. Jis apmulkins savo instinktus, apgaus lemtį. Tvirtu žingsniu rudaplaukis žengė mašinų stovėjimo aikštelės link. Įsivaizdavo mylimosios šypseną, spindinčias akis ir šiltą jo glėby, kuriame jis nesijausdavo kaltas. Nesijausdavo kitoks, išskirtinis ar eilinis. Jautėsi vienintelis. Likus vos keliems metrams Ares paspartino žingsnį, pasileido bėgti. Netrukus po kojomis jautė tvirtą asfaltą, nebe minkštą žolę ar nelygią žemę, tik nerimas krūtinėje niekur nedingo. Kompaniją jam palaikyti sumanė ir svaiginantis galvos skausmas. Ne, jis neapgaus lemties, bet galbūt atidės ją bent metams ar dviems. Užtektų tik savaitės, tik ne... Keliai atsitrenkė į asfaltą, o ramunės nukrito šalia kūno. Dailaus merginos kūno, kurį Aedan bandė judinti, žadinti, kalbėtis su juo. Buvo per vėlu. Jis negalėjo ignoruoti ženklų.
Jau per vėlu. Turiu dingti iš šios vietos. Kur man bėgti? Privalau skubėti. Nesvarbu kur, tik kuo toliau nuo šios vietos. Per vėlu.
Privalau kreipti dėmesį į ženklus. Privalau judėti toliau.