Šokių aikštelė

Annabelle nebuvo ta mergina kuri įžengusi į klubą sedėtų prie baro ir lauktų vyro kuris ją užkalbintų ar pakviestų šokti. Ne, ji nebuvo ta ir ko gero daug greičiau pati išsitystų vyrą į šokių aikštelė, tik dabar viduje nekirbėjo mintys apie tos lytis atstovus ar apie jokias kitas būtybes todėl dabar žengdama tamsiomis gatvėmis ir papuolus į vidų klubo ji tik pražengė pro barą pasiimdama gėrimą. Stipraus gėrimo stiklinė buvo jos rankoje kai McQueen įsimaišė į šokių aikštelės minią. Žmonių buvo daug ir niekas nė nenutuokė kas tokie yra vieni ar kiti. Niekas nežinojo kur žmogus, o kur vampyras, kada kas gyvens o kas mirs ir ta riba tokia plona kad net tapo jaudinanti. Stebėdama žmones ji tuštino stiklinę, kol galiausiai dar su buvusiais gėrimo likučiais ją pastatė ant stalelio ir atsipalaidavo. Jos užmerktos akys išjungė pasaulį ir kūnas pasidavė muzikai. Klubai juėjo į muziką ir rankos kilo aukštyn jos kūnu.

Tai buvo vienintelis vakaras, kuomet tamsiaplaukis nepatraukė į miškus medžioti vampyrų ir mėginti įgyvendinti taip trokštama planą. Keista, mat žudymas visuomet suteikdavo jam didelį malonumą. Jam patiko stebėti kaip žmonės ir atgamtinės būtybės klaupiasi prieš jį ant kelių ir prašo pasigailėjimo. Beno atžvilgiu tai buvo apgailėtina, tačiau jam patiko jaustis viršesniu ir galingesniu už kitus. Na, o tada įvykdavo pati maloniausia šio proceso dalis. Vaikinas arba pats perrėždavo jiems gerkles arba paliepdavo tai padaryti patiems. Tai stebėti buvo įdomiau, negu žiūrėti spektaklį apie Romeo ir Džiuljeta. Galiausiai pasiekęs klubo duris, Gordon ilgai nelaukdamas įėjo į vidų ir akimis visus nužvelgė. Čia buvo visokių rasių „žmonių“, tačiau nei viena iš jų jam nekėlė jokios baimės. Akivaizdu, jog turint tokią galią, kiekvienas turėtu prisibijoti Beno. Galbūt taip ir būtų nuėjęs prie baro, tačiau staiga šis pajuto vieną, iki skausmo pažįstama kvapą, kuris kiekvieną kartą susukdavo Joseph galvą. Tai prilygo priklausomybei. Tačiau apmaudu, jog ne nuo svaigalų, o nuo vienos moters, šaltakraujės žudikės – Anabellės. Tai pirmoji vampyrė, kuri sugebėjo prasiskverbti pro tamsią vaikino sielą ir joje pasėti sumaištį. Ir Joseph nekentė savęs už tai, jog nesugebėjo atsispirti pagundai, kuri jį vis labiau stūmė link eilinės mirties slenksčio. Būdamas šalia McQueen, vyras jautėsi silpnas ir apgailėtinas tarsi žmogus, kuris nesugebėtu išgyventi nė dienos mistinių būtybių apsuptyje.
Nė pats nepajautė, kuomet stovėjo tiesiai už Coros.. Jos kvapas kiekvieną akimirką vis labiau svaigino Beno galvą, o noras turėti ją – nevaldomai didėjo. Netrukus vaikino tatuiruotos rankos atsidūrė ant šviesiaplaukės juosmens, kartu judindamas klubus pagal taktą. Prisitraukęs šią arčiau, priartėjo prie merginos kaklo leisdamas karštam orui atsimušinėti į josios kaklą.

Annabellė žinojo. Žinojo, kai Benas atsidūrė patalpoje. Žinojo, kai jis žengė arčiau ir akimirką, dar kai nejautė jo rankų ant savojo juosmens užsimerkusi ji matė dykumas. Tas pačias, kuriose pirmą kartą sutiko šį vyrą besiartinantį link moters, tą patį, kuris dabar sugebėjo pranaikinti visus žmones ir akimirkai pasijusti lyg dar kartą dykumoje, lyg toje saulės apakintoje tuščioje vietoje, kur oras buvo toks tankus, jog norėjosi ieškoti naujo deguonies, bet viskas kuo galėjai kvėpuoti buvo bjaurus oras arba vienas kito kvapas. Svaiginantis kvapas, kurio iki dabar nei vienas iš jų egali pamiršti ir galbūt tai buvo dykumos narkotikas apsvaiginęs juodu. Tvirtos rankos dabar vietoj žodžių skleidė šilumą ir taip karštoje aplinkoje, bet ji neprieštaravo. Muzikai toliau valandant jos klubus jie judėjo kartu pamiršdami apie jų pačių keliamą pavojų. McQueen ranka leidosi žemyn kažkur iš padangės dabar įsiveldama į jo plaukus kai jo lūpos priartėjo prie merginos kaklos ir tą akimiką ji pagavo savę trokšdama tų lūpų prisispaudusių prie kaklo odos, galbūt net spaužiančių kaklo odą ir priverčiančių ją pasijausti gyva, tik ji negalėjo to sau leisti.
Klubai ėmė judėti lėčiau ir jos judesiai darėsi svajingesni, gal net labiau subtilesni, kol galiausiai sugebėjusi bent akimirkai atsitraukti ji keti atsisukti, kai kažkoks neaiškus vyras pagriebė jos ranką ir ketino pasivogti vieną šokį. Tik ryškios, piktos akys dabar pažvelgę į jį nereiškė nieko gero ir ji troško jį nudėti tą akimirką, troško susidoroti šokių aikštelėje, bet vietoj to pastūmusi jį toliau grįžo prie Beno, kur dabar akimirkai buvo nugara į ją. Moters ranka slydo jo nugara, kai jos akys pagaliau išniro prieš jo akis, kai žvilgsnis pagaliau susidūrė ir jos kūnas dar kartą prigludo prie jo piešdamas klubais aštuonetus į muzikos ritmą, akims vis dar degant iš noro žudyti, bet tuo pačiu ir rimstant, net jeigu tas būdas buvo neteisingas. Tai buvo per daug sudėtinga suprasti ir akimirką ji pagavo save mąstydama, kad gal reikėtų egalvoti, tik sprendimai kuriuos ji padarytų tada baimino ją labiau nei turėjo ir juk čia buvo Annabellė, ta, kuri neturėjo ko nors bijoti. Tik galbūt jos pačios vidiniai demonai buvo daug baisesni nei ji manė.

Silpnumo akimirka, kuomet Anabelės prisilietimas privertė visiškai pasiduoti vaikiną. Atrodė tarsi visos jėgos ėmė pamažu silpti, o jo tamsioje it naktis sieloje įsižiebė kažkoks mažas šviesulys griaunantis ilgai statyta sieną. Tikriausiai dėl visko kaltas šio žmogaus kūnas su atsiminimais.. Nes Benas nieko panašaus nejautė net būdamas žmogumi. Visą ko jis troško, tai tebuvo žudyti ir matyti tamsiai raudoną spalvą išsiliejusią ant grindų, užteškėjusią ant sienų ar drabužių. Tačiau į pasaulį atėjus kaip demonui – žmonių kraujo jam neužteko. Jis norėjo žudyti bet kokį gyvį pasitaikiusi jam po ranka. Būtent tą dieną, nors ir norėjo nusukti šviesiaplaukei sprandą, tačiau kažkas jam to neleido padaryti. Tas kvapas. Jame buvo vampyro dalelių, tačiau jame buvo ir dar kažkas. Kažkas kas patraukė vyro dėmesį, privertė visiškai pasimesti ne tik išorėje, bet ir viduje. Ir dabar kuomet galėjo jausti Cora šalia, tamsiaplaukis jautėsi toks gyvas, kokiu dar niekada nebuvo. Galėjo jausti net sklindančią šilumą iš jos kūno. Tas jausmas buvo kur kas geresnis, nei skersti žmones. Ir kuomet jau buvo taip arti išvysti jos tamsias akis, kažkas ją pasivogė iš jo. Vyro akys kaip mat patamsėjo ir persipildė pykčiu. Norėjo tiesiog prieiti prie to jauniklio ir nusukti jam galvą, tačiau šviesiaplaukė spėjo grįžti greičiau. Benas ranka greitai apsivijo Bellės liauną liemenį ir prisitraukė arčiau savo tvirto kūno, tarsi įspėdamas, jog neketina jos taip greitai paleisti. Kita ranka šis suėmė merginos dailų veidelį ir klastingai vyptelėjo, greitu judesiu palenkdamas šią žemyn. Vyro ranka gašliai slydo apnuoginta vampyrės koją, kol pats save pagavo begalvojanti apie šią moterį savo lovoje, nuoga ir aistros perpildyta patalpa. Greitai grąžinęs šviesiaplaukę į pradinę pozą, Joseph greitu judesiu prirėmė ją prie sienos. Demonui visiškai nerūpėjo, jog žmonės galėjo pamatyti per daug greitus vyro judesius. Šiuo metu apie ką jis tegalvojo buvo prieš jį stovintį Anabellė. Negalėdamas ilgiau nuslopinti noro pasigrobti moters lūpų, šis galiausiai įsisiurbė į lūpas rankomis slysdamas per šviesiaplaukės nugarą link riesto užpakaliuko.

Kontrolė. Moteris mokėjo ir puikiai žinojo kaip kontroliuoti save, kaip valdyti savo emocijas, kaip valyti žudymo inkstinktus, kada sustoti ir kaip priversti uždusti. Tik dabar kontrolės virvutės slopo, jos darėsi laisvesnės, kai vyras stipriai spaudė šios kūną arčiau savęs, spaudė taip, lyg parodydamas kitiems, kad šią akimirką ji priklausė jam. Annabellė nebuvo ta, kuri leistų taip elgtis, bet akimirką tai jautėsi taip teisinga ir taip gera, jog ji pamiršo kokia yra iš tiesų. Pamiršo, kaip be emocijų ji nusukdavo žmonėms galvas, kaip gerdavo kraują nė akmirką nepagalvodama apie jų gyvenimus, apie jų plakančias ar mylinčias širdis, kurios tada rėkė iš baimės, o sielos atsiskyrę nuo kūno ją keikė. Keikė, lyg Cora būtų atsiųsta iš pragaro, tačiau galbūt ji ir buvo iš tų gelmių. Gelmių iš kurių buvo Benas. McQueen jautė kaip lėtai ji vis mažiau kontroliuoja save, kaip ją vis labiau veikia stiprūs, tvirti vyro juesiai, kurie parodė, kad jis puikiai žino tai, ką daro, bent tą akimirką, tada kai jo ranka slydo šios koja ir mintys paskendo apie juos abu nuogus. Anna jautė jo tamsios sielos virpsius, kurie jį išdavė jam net nežinant, nežinant apie tai ką šioji galėjo. Išdavė, kad abu jie buvo įsivėlę į didelį pavojų, bet tai mažiausiai rūpėjo, naktinio klubo siena prigludo prie Coros nugaros, o vyriškas kūnas prisirėmė prie jos. Benas buvo taip arti ir ji pamiršo kas buvo, kai jo lūpos nebeatlaikė ir prisispaudę prie Coros dovanojo tai kas jam buvo uždrausta. Dovanojo tai, kas buvo vadinama šiluma ir aistra, sumaišyta lyg didžiausia audra ir Annna įsimaišė į tą aurą atsakydama lūpomis. Ji vystė tempą, kol liežuvio galiukų ji lėtai apvedžiojo jo viršutinąją lūpą ir pateko į burnos ertmę, liežuviu tyrinėdama ir žaisdama, kai pirštai dar kartą įsipynė į jo plaukus ir spaudė vyrą arčiau nežmogiška jėga. Moters kvėpavimas buvo gilesnis ir ji vos gaudė orą. Orą, kuris buvo apsvaigintas jo kvapo dar kartą gyvenime. Sekundės judesiu ji apkeitė juos vietomis prispausdama savo kūną prie jo, lūpas lėtai tleisdama ir nusileisdama žemyn, kai lūpos prigludo prie vyro kaklo, jaučiant pulsą, kraujo tekėjimą, bet nesuleidžiant ilčių.