Share | 
 

 Leraje Kavanagh

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage



avatar

Svečias
Guest

PostSubject: Leraje Kavanagh   2015-01-11, 16:12







Leraje Kanavagh


Banšė. Fiziologinis amžius sustojo ties vienuolika metų, o biologinis skaičiuoja dar mažai – devyniasdešimt metų. Pusiau žydė, pusiau vokietė. Augo vienturtė, tėvai mirę. Šiuo metu neturi nieko, su kuo galėtų pasišnekėti, apskritai, draugų niekada neturėjo. Kvailas klausimas, nes ji pati nelabai žino, bet žino tiktai tiek, jog nekenčia vyrų


GALIOS.

Prisilietimu gali sukelti paranojinių mirčių apie savižudybę arba tiesiog gali pasėti mirtį žmogaus kūne, kuri po kelių dienų, savaičių ar mėnesių pasiima tą asmenį anapilin. Priklausomai nuo to, kaip smarkiai Leraje trokšta prisiliesti prie asmens transo būsenos, nuo to priklauso mirtis bus lėtinė ar staigi ir kokio pobūdžio ji bus.

CHARAKTERIS.

Leraje nesupranta aplink save esančio pasaulio. Sunkiai progresuojanti šizofrenija, mesijaus kompleksas bei dar daugybė panašaus pobūdžio sutrikimų kaip obsesinis – kompulsinis sutrikimas, paranoidinis sutrikimas, erotofonofilija…tai galima sakyti, sužlugdė mergaitės pasąmonę, kuri lėtai formavosi vaikystėje, bet buvo visiškai palaužta po tam tikrų įvykių. Sunkiai, kartais netgi labai sunkiai nesiorientuoja aplinkoje, neatskiria tikrojo pasaulio nuo to, kuriame gyvena. Pernelyg ilgi galvos skausmai, kuriuos kelia “balsai iš tų, kurie suteikė jai galią , kurie jos neapleidžia, gyvi ir mirusieji, kurie šaukiasi jos” bei miego trūkumas. Kartais kliedi, bet po kelių minučių susitvardo ir šaltai reaguoja į aplinką, pernelyg greitai priima sprendimus, turi analitinį ir aštrų protą, kuris tikrai galėtų būti veiksnus, bet šiuo atveju jis padeda tiktai tada, kai mergina yra pasirengusi žudyti. Labai tyli, retai iš jos ištraukti kokį nors žodį, kuris netinka situacijai. Nemėgsta tuščiažodžiauti. Nepriima kito nuomonės, kartais netgi vengia jos išklausyti. Yra uždara, nors kartais pasitaiko ir tų akimirkų, kai ima atvirauti, tiktai, žinoma, kalba apie tai, ko dauguma nesupranta. Niekina visus, ypatingai vyrus. Bijo fizinio kontakto, negali jo pakęsti. Jei kas nors bando ją paliesti, ji šoka it nuplikyta, ima blaškytis, merginą ištinka isterija. Bet visgi, būna atvejų, kai apimta transom būsenos ji tarsi trokšta prisiliesti prie kokio nors asmens. Tai būna pot ų bemiegių naktų, kai tamsa sugeria jos riksmus bei raudojimus, tarsi mergaitė jaustų, jog artėja mirtis arba jai pačiai pavesta kažką pasiųsti anapilin. Bijo būti viena, bet dar labiau bijo būti žmonių būryje, yra sociopatė. Kenčia dėl nuotaikų kaitos, retai kas spėja sugaudyti besikeičiančius jausmus, kurie kartais pasirodo merginos veide. Sunkiai kontroliuojama, praktiškai nesukalbama ir neperkalbama. Šaltakraujiška, maniakiška ir preciziška. Visiška perfekcionistė ir pedantė, jei kalbėsime apie žudymą. Kruopšti, pernelyg darbšti ir laiminga, jei gali ką nors pasiųsti mirčiai į nąsrus. Nesupranta tokių jausmų kaip meilė ar pasiaukojimas, sunkiai valdo įniršį, kaip ir tėvas.


ISTORIJA.

“Ta mergaitė buvo kažkuo ypatinga, tiktai niekas nežinojo, kuo. Ji gimė audringą žiemos naktį. Leraje verksmas buvo girdėti visuose namuose. Atsimenu, kai pribuvėja paėmė ją į rankas, jos veide tarsi kažkas pasikeitė, oras padvelkė…metalu. Nežinau net kaip tai apibūdinti. Mirtis juk turi savotišką kvapą, ne kiekvienam ji kvepia vienodai. Mergaitė nenustojo verkusi, atrodė, ji prarėks visus plaučius. Jos motina atrodė gyvybinga. Padėta ant motinos krūtinės Leraje net tada nenustojo verkusi, atrodo, pradėjo dar smarkiau plyšauti, vos moteris prie jos prisilietė. Ir tada kažkas atsitiko…motinai prasidėjo nenumaldomas kraujavimas, niekas negalėjo jo sustabdyti, sąlygos tam buvo pernelyg sunkios. Pati pribuvėja stebėjosi, kaip taip galėjo nutikti, juk viskas buvo gerai. Ji bandė taisyti padėtį, bet niekas negelbėjo. Tik tada, kai motinos širdis nustojo plakusi, Leraje užsičiaupė, tarsi kas nors jai būtų prisėmę į burną vandens. Savo skaidraus vandenyno akimis ji žiūrėjo į bejausmį motinos veidą ir maža rankute jį čiupinėjo.
Kaip tik po dviejų mėnesių sužinojau, jog buvusi Leraje’os motinos pribuvėja pasikorė savo namuose. O juk ji buvo tokia gera moteris…”


Petra Nikolina, pribuvėjos padėjėja, 1928 m. kovo 23 d.

“Jos tėvas visada atrodė kažkoks...keistas. Vyro veide visada buvo galima pastebėti baimę, lyg jis gyventų su siaubūnų. Nors jis sakė, jog beprotiškai myli savo dukterį, jis niekada prie jos nesiliesdavo, jei ši nebūdavo užsidėjusi savo pirštinių. Visi jas praminė “ypatingomis Leraje pirštinėmis”. Jos buvo juodo aksomo, iki alkūnių. Tik tada vyras paimdavo mergaitę už rankos ir netgi atrodydavo laimingas, bet vos tiktai tekdavo prisiliesti prie mergaitės pusnuogės, jis pasišiausdavo it katinas ir apsimesdavo, jog jam pasidarė bloga ar jis būtinai turi išeiti pasižiūrėti ar nereikia Leraje ko nors iškepti. Tiesa, apie mergaitę sklandė gandai, kurie nebuvo tokie jau nepagrįsti. Penkerių ši jau turėjo visą gyvūnėlių kapinyną, nes juos tai partrenkdavo automobilis, tai jiems pašlydavo sveikata. Ji bendravo su Petros sūnumi, Dimitrijumi. Berniukas visada atrodė sveikas ir guvus, jis visada ateidavo į mano parduotuvę nupirkti motinai saldainių, kuriuos ji beprotiškai mėgdavo. Staiga vieną dieną sužinojau, jog jį partrenkė automobilis. Tarsi to būtų maža, dar po kelių savaičių jam buvo nustatyta sunki tuberkuliozė. Prisimenu kaip Petra, lyg išprotėjusi, nuėjo iki Leraje tėvo ir pratrūko. Išvadino mergaitę žudike, ragana ir dar velniai žino kuo. Mergaitė pravirko, juk jai buvo tik penkeri. Visi teigė, jog ji verkti nenustojo dar gerą savaitę…vėliau išgirdome, jog tą dieną, kai ši pasirodė kieme, Dimitrijus mirė.”

Ana Nikolina, Petros sesuo, 1933 m. liepos 3 d.

“Jie sužinojo, jog Leraje ir jos tėvas nėra vokiečiai. Buvo nesunku, nes viską išdavė tėvo pavardė, be to, ta beprotė, netekusi sūnaus, tiesiog nuėjo ir įskundė juos. Nesuprantu, kaip ji taip galėjo, juk mergaitė nebuvo kalta dėl to, jog jos sūnus mirė. Nors visas miestelis šnekėjo, jog Leraje ragana, aš tuo netikėjau. Juk negali būti, jog tokia daili mergaitė būtų tokia destruktyvi aplinkinių atžvilgiu.
Stebėjau ją visą laiką. Su savo juodo aksomo pirštinėmis ji buvo įsikabinusi į tėvo ranką, kai juos išvedė iš namų. SS kariai atrodė nuožmūs. Tą patį vakarą sužinojau, jog Petra buvo nusiųsta ten pat, kur Leraje su tėvu bei aš. Tiesa, ją mačiau tiktai du kartus – kai šią vedė į moterų baraką, o vėliau - kai ją vedė į dujų kamerą.
Mačiau išgąstį Leraje akyse, kai iš jos buvo atimtos jos „ypatingosios“ pirštinės. Ji dirstelėjo į tėvą, bet šis atrodė jau viską praradęs. Juk jis taip mylėjo Anabelę, o Leraje buvo tokia panaši į motiną. Pirmą kartą mačiau, kaip jis paima mergaitę į rankas, o ši tvirtai apsiveja jo kaklą ir paslepia veidą jo petyje be tų pirštinių. Jo veide galėjau įžvelgti net šiokią tokią drąsą bei ryžtą. Vyras nenorėjo gąsdinti dukros dar labiau, neprisiliesdamas prie jos.
Tą patį ryžtą mačiau ir tada, kai jis kartu su Petra buvo vedamas į dujų kamerą. Jis nebijo mirties.“


Simonas Pilovskis, 1942 m. lapkričio 12 d.

„Ji liko viena. Mačiau koks tamsus jos žvilgsnis būdavo praeinantiems SS karininkams. Leraje nekentė jų taip, kad atrodė, tą pačią akimirką prasivers žemė ir juos visus praris, mus išlaisvindama iš šitų kančių.
Visus žydų vaikus dažniausia vesdavo į dujų kamerą. Leraje buvo išimtis. Tik keli laimingieji pakliūdavo į to daktaro rankas. Mūsų barakas jau girdėjo istorijas, jog jis su vaikais atlikinėja tokius eksperimentus, kokių mes negalime įsivaizduoti sveiku protu. Ypatingai jam patikdavo dvyniai – jis su jais atlikinėdavo žiauriausius eksperimentus. Sulašindavo savo sukurtų vaistų ir stebėdavo, kaip šie kankinasi. Tie, kurie iškęsdavo šias kančias, būdavo apdovanojami dar viena diena gyvenimo. Deja, tokių išgyvenusių būdavo nedaug.
Apie Leraje greitai ėjo kalbos. Jau keli barakai žinojo, kad ši esanti „ragana“, nujaučia mirtį ar tiesiog yra ypatingas vaikas. Daktarui patiko dirbti su ypatingais vaikais, tiesa, mergaitė buvo daili, tad pirmiau jis nusprendė, jog derėtų pasimėgauti jos draugija, prieš jai mirštant. Tą naktį turbūt daugelis mūsų girdėjo, kaip Leraje šaukia, tas riksmas buvo toks siaubingas, jog buvo neįmanoma užmigti. Tamsoje mačiau, kad net patys stipriausi mūsų vyrai verkia. Tas riksmas buvo skausmingas net ir man. Tos kelios pavogtos cigaretės, net tos nepadėjo nurimti.
Daktarą kitą rytą rado mirusį lovoje. Sakė, jog vaizdas atrodė pasišlykštėtinas. Niekas negalėjo pagalvoti, jog žmogus taip greitai gali imti pūti, bet daktaras buvo net ne valandomis, o minutėmis. Kalbant apie Leraje...tik po trijų mėnesių pamačiau šią vaikštant kieme tarp barakų. Ji buvo su savo juodo aksomo pirštinėmis...“


Simonas Pilovskis, 1943 m. rugsėjo 5 d.

„Naktį išgirdome triukšmą. Kadangi netoliese gėrėme, todėl nusprendėme patikrinti, kas vyksta. Buvau apsvaigęs, akyse liejosi vaizdas, bet kitų paragintas nusprendžiau nueiti kartu su visais. Artėjant link patalpos, kur laikydavo jau leisgyvius asmenis, girdėjosi bruzdesys, čepsėjimas. Buvo keista, nes anksčiau girdėjome gandų, jog kažkas barakuose užsiiminėja leisgyvių kalinių kanibalizmu, bet taip ir nepavykdavo sučiupti asmenų, kurie taip elgdavosi. Tie, kurie sakė matę, kas tai padarė, po kelių dienų nusibaigdavo patys arba jau po valandos rasdavome juos mirusius, nespėdavome jų nė deramai apklausti.
Augustas ėjo pirmasis, tad atidarė duris. Kažkas viduje tarsi sujudėjo, mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Augustas nusprendė surasti šviesos jungiklį, tad ėjo išilgai siena, aš paėjau šiek tiek į patalpos vidų ir sustojau. Čepsėjimas ir šliurpimas nesiliovė.
Šviesa tvykstelėjo į akis, pasimarkstęs aš pasisukau į Augustą. Jo veidas buvo perbalęs, jis nusisuko ir pradėjo vemti. Atsisukau į priekį pasižiūrėti. Ta mergaitė, Leraje kiek atsimenu, ji laikė rankose žmogaus širdį ir lėtai šliurpė bei kramtė. Atrodo, jai nesutrukdė net ir tai, jog buvo pajungta šviesa. Šalia dailiai buvo paguldytos jos juodo aksomo pirštinės. Širdis, kurią valgė, priklausė Tomskiui, tam vyriškiui iš ketvirto barako.
Staiga mergaitė pakėlė akis, pakreipė galvą į šoną ir ėmė šnypšti ir katė. Tempdamas vemiantį Augustą, pakniopston bėgau kuo toliau nuo tos kameros ir nuo tos mergaitės.“


Ilja Kuturinas, SS karininkas, 1944 m. gruodžio 31 d.

„Kai pamačiau Leraje, supratau, jog mano laikas jau atėjo. Prisiminiau tuos laikus, kai mums šiaip ne taip pavyko pabėgti iš griūvančio A. Hitlerio sukurto žudymo aparato. Leraje buvo su visais, kurie bėgo ir nors jie net nenorėjo jos priimti į bėgančiųjų būrį, aš juos prikalbinau. Jie sakė, jog aš išprotėjęs, sakė, jog ta mergaitė mums pridarys tiktai bėdos, bet aš nenorėjau jų klausytis. Turbūt mirtis visada mane žavėjo, o Leraje labiausia ją atitiko. Nors ji buvo pasikeitusi savo charakteriu po to, ką patyrė, ji vis tiek buvo ta žavi maža mergaitė, kurią visada stebėdavau, stovėdamas prie barako.
Gulėdamas lovoje, sulaukęs devyniasdešimt penkerių metų, ją vėl išvydau. Ji nebuvo pasikeitusi, tiktai kad jos galvą puošė baltas it sniegas perukas. Leraje stovėjo prie mano lovos kojūgalio. „Labas, Simonai. Prisimeni mane?“ – jos balsas buvo glotnus ir švelnus, tarsi vasaros vėjas prie jūros. Buvau taip sužavėtas, jog nesugebėjau nieko ištarti, tiktai linktelėjau galva, burna kažkodėl išdžiūvo. „Aš pabūsiu čia, gerai?“ – priėjusi arčiau ji įpylė į iš ąsočio vandens. Atkreipiau dėmesį, jog ji buvo su tomis pačiomis juodo aksomo pirštinėmis. Pamačiusi mano nuostabą, mergaitė šyptelėjo puse lūpų. „Taip, čia tos pačios pirštinės. Turbūt turėsiu jas visą gyvenimą“ – Leraje priglaudė puodelį man prie lūpų, jog galėčiau atsigerti.
Naktį negalėjau užmigti. Skausmai, tarsi atsiliepdami į Leraje buvimą, paūmėjo. Ji buvo susigūžusi mano mėgstamiausiame fotelyje ir verkė. Taip graudžiai verkė, jog man norėjosi tapti bent metais jaunesniu, atsistoti bei prieiti ir nuraminti jos raudą. Kiek atsimenu, Leraje akys visada buvo paraudusios, bet metams bėgant, jos vis ryškiau rausdavo nuo verkimo. Nuo mirštančiųjų apverkimo.
Tarsi supratusi, jog ją stebiu, ji pakėlė galvą, perukas nežymiai dengė jos veidą. Mėnulio apšviesta ji atrodė tarsi mažas žvėriukas, išgąsdintas grobuonies, nors tiesa buvo ta, jog ji ir buvo tas grobuonis. Skruostais riedėjo ašaros, jos riedėjo ir ryte. Ji nenustojo verkti pasikūkčiodama iki penktadienio. Atsikėliau nuo kurtinančios tylos. Pramerkiau akis ir išvydau ją prie savo lovos. Nebyliai tariau, jog ją myliu, o Leraje nusišypsojo iki skausmo mielai. „Niekas negali mylėti mirties, Simonai“. Tą akimirką pastebėjau sienomis lipančius šešėlius, galvojau, jog man vaidenasi, automatiškai užsimaniau bėgti. „Nebijok, tau neskaudės“ – gęstant mano sąmonei išgirdau jos žodžius ir atsidaviau. Atsidaviau tam, nuo ko negalėjau pabėgti.“

Simonas Pilovskis, 2015 m. sausio 1 d.



Back to top Go down



avatar
You're a victim of your own mind.

POSTAI : 888
TAŠKAI : 0
VEIDAS : mat gordon
Gérard Maalouf
You're a victim of your own mind.

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   2015-01-11, 16:19

kokia istorija... pribloškianti... :qwe: 
Sveika prisijungusi!!!
Back to top Go down



avatar

Svečias
Guest

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   2015-01-11, 16:29

ačiū labai, stengiausi :D*
Back to top Go down



avatar
Chaos is order yet undeciphered, so I create chaos to create the world

POSTAI : 3179
TAŠKAI : 92
GALIOS : sapnų ir svajonių manipuliacija(gali manipuliuoti kitų sapnais,svajnėmis, jas materilizuoti, kontroliuoti kaip iliuzijas)
VEIDAS : J. Gyllenhaal
CREDIT : dixiedead(mano)
Adam Kenneth Devereux
Chaos is order yet undeciphered, so I create chaos to create the world

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   2015-01-11, 16:38

Idomiai parasyta, sveikinu:D

...


Power is in tearing human minds to pieces and putting them together again in new shapes of your own choosing.


Back to top Go down



avatar
You're a victim of your own mind.

POSTAI : 2301
TAŠKAI : 0
VEIDAS : Kane
Adromeda Denae Davalos
You're a victim of your own mind.

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   2015-01-11, 18:01

Wow ;oo
Puiki biografija, labai įdomiai aprašyta! :*
Sveika atvykusi ;>

...

“I’m miss sugar pink liquor lips"
....................................................................................
Hit me with your sweet love, steal me with a kiss
...............................................
I’m gonna be your bubblegum bitch
Back to top Go down



avatar

Svečias
Guest

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   2015-01-12, 12:00

Loreen, ačiū :D
Adromeda, ačiū labai, stengiausi :D*
Back to top Go down




Sponsored content

PostSubject: Re: Leraje Kavanagh   

Back to top Go down
 
Leraje Kavanagh
View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1
 Similar topics
-
» Leraje Kavanagh

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Bloody Night :: SENOS BIOGRAFIJOS-